Ar kada norėjai būti režisieriumi?

Ar kada nors norėjai būti režisieriumi ir surežisuoti savo gyvenimą pagal svajones? Ne? Netikiu. Netikiu, kad nė karto nenorėjai, savo gyvenimą paimti į savo rankas ir jį padaryti tokį, kokio pats nori. Padaryti gyvenimą tobulą. Be netekčių, be skausmo, be apgavysčių, be melo, be nevilties, be skausmo ašarų, be priešų džiaugsmo ir apskritai be priešų... Tačiau jei tai padarytum, kuo tu taptum? Ar būtum tuo, kas esi šiandien? Ar tikėtum tuo, kuo tiki dabar? Ar trokštum to, ko trokšti dabar? Ne... Būtum visiškai kitoks.
O kiek laimės, kiek mažyčių džiaugsmų prarastum tokiu būdu! Kai gali viską gauti, kai esi tikras dėl rytdienos, tu tiek daug prarandi...
Ar kada nors išsipildė tavo noras, kurį sugalvojai, pamatęs krentančią žvaigždę? Žinai, koks neapsakomas džiaugsmas apima, kai tai įvyksta? Ar kada gavai ką nors, ką gauti jau buvai praradęs viltį?
Štai ką tu prarastum. Džiaugsmą, netikėtai gavus kažką, ko labai troškai.
Jei žinotum, kas atsitiks kiekvieną rytdienos minutę, ar būtų gera keltis ryte? Tai būtų tas pats, kas žiūrėti jau dešimt kartų matytą filmą.
Jeigu aš būčiau režisieriumi... Esu apie tai mąsčiusi. Tu, manau, taip pat. Bet ar verta? Argi ne įdomiau būti tiesiog teatro aktoriumi ir vaidinti kažkieno kito surežisuotą spektaklį, kurio kiekviena dalis yra paslaptis? Argi ne didesnis džiaugsmas apima, kai nežinai, kad  kitoje dalyje būsi neapsakomai laimingas, ir štai – patiri tą laimę? Tokią didelę, jog atrodo, kad tuoj išaugs sparnai, ir tu pakilsi ligi pat žvaigždžių...