dar nežinau

„Skaitytojau“, prieš pradėdamas skaityti, žinok, kad čia daug visai neilgų eilėraščių.. Nereikia skaityti jų visų iškart ar nuo pirmųjų.. šiandien sausiau...

Dar nežinau


Čik čik .. paukštelis dar skrenda,
Džiaugias saule, čiulba gyvenimu..
Čik čik .. dar eina moteris gatve,
Vyrų žvilgsnius kolekcionuodama..
Čik čik.. dar miaukia katės po langais,
Pabrukusios uodegas..
Čik čik.. kada gi pagaliau iššaus?...
***
Ieškau kišenėse pinigų-popiergalių metalinių,
Ieškau nuotraukų, prisiminimų,
Praeities šmėklų..
Ieškau krištolinių rutuliukų,
Natų savo eilėms dainuoti..
Pleistro pratrūkusiam minčių maišeliui užklijuoti..
Kamščio tuščiam vyno buteliui..
Ne savo švarko kišenėse.. Jūsų..
***
Nemėgau dviejų dalykų:
Tylėjimo..

***
(netiesa)
Nepamenu vardų..
Palikusiu vakar..
Korumpuotas tikėjimas mano,
Papirkit žvilgsniu, nesidrovėkit- prašom..
Kasvakar iš naujo susipažįstam..
Labas rytas- „KAS TOKIA ESI“?
Kaip lovoje mano atsiradai?
Kodėl kaklas mano nubučiuotas..
O kitą rytą naujas veidas
Saulės spinduliuos mano guoly šildos..
Dvidešimt keturias valandas kasdien
Į savo Itakę grįžtu,
Pas pačią nuostabiausią Penelopę..
Per pagundas, troškimus, atsidavimus-
Neimu, pačios pasiima..
Girdi, žudikas esenciją kvepalų renka
Iš gyvybių kainuojančių vieną auksinę švarko sagę..
Plaukiu toliau kasdieninėmis Upėmis-
Pats savo burlaivio vadas ir įgula..
Kur dingo cukranendrės, kur po galais ROMAS?.. ARRR..
Kur pogalais ta Itakė..


Iš ciklo „Neverta verkti lietuje“ (2005-2006)

Paliko palikimą man naktis minties,
O rytas išskobė iš jos negyvą kūną.
Diena pridėjo savo ranką,
Įkvėpdama širdies akis ir
Nuolat krintančią svajonę.
Tada į kūną vakaras įėjo:
Pabraižė, statė, dažė, griovė...
Tačiau nepešęs nieko
Pats mane paliko.
Ir man pasakęs žodį
Ramiai į naktį žengė.
(O rytą viskas prasidėjo vėl iš naujo...)

***

Skaičiau dangui savo norus,
Rašiau vėjui savo laiškus,
Rytais braižiau juos smėly,
Tik vėjas čia klajojo -
Ir raidės susivėlė...
Siunčiau aš mintį žvaigždei –
Širdis nekantriai laukė,
O ji, kaip mažas vaikas, -
Pasislėpė... Turbūt nelaukė?..
Aš grojau savo sapną upei –
Ji nuolat užsiėmus,
Ir sau toliau tekėjo.
Siunčiau aš medžiui šviesą –
O medis saulę gėrė.
Tad pakilau į kalną
Ir viską palikau ten.
Tada užaugo mintys –
Ir kai  visi išgirdo,
Dabar duris
Į mano širdį varsto...


Gabrielei: *