lčių siena

Įsižiūrėjimas perteka šen
Ir dantys pripildo giesmes,
O sienų vidurio tvarką -
sklendė kieta
it dejonės mįslė,
it žlugtas užliejamas pakalnėj prie upės
už raudono aptvaro,
už ilčių sienos.

Gerklės žėlė slėniuose
iltis pervėrus kalno viršūnę
it pakaba skelbimui
ir skelbiančiajam
prismeigtam šauksmo prieaugiui,
šlovės potvyniams senvagėse
jie kaip smagračiai duobėse
margi geluonynai

rudas akmuo

pakeltas į sieną
rudas žvilgsnis.

Jie sukasi.
apsupa švelni žolė
rudus gyvulius
metas šis jiems - staigus skardis.

Plėšri pirmųjų metų žolė
gausi antrųjų metų šilkverpių vada
gražus maistas,
anava, aukštai.

Sveikas miškas,
raudonas ratas prie dangaus ausies,
kaip ir mūsų kremzlės rožė
prie smilkinio,
kaip ir ilčių pėdsakai
žandų skliautuose,
ilčių pažadas
dvivėriam raudony.

Neva tos iltys
yra tikras šių metų dangus,
narsa labai gaili,
kaklo išlinkimas -
daug daug kaklų -
juntamas ilties linkio grakštumas.
Ar tai būtų kaklų siena?

Ne, ten tik dusulio kalnas.
Mačiau
už jo
ilgus iltiškus kaklus
tempiančius
įsiręžusius
traukiančius savo galvas po žeme,
išaugusius kaklus
lyg arkas virš.
Kaklus virš
Kaklų –
žemės išpampusios
nuo kvėpavimo
po jos apvalkalu.

Visi tie daiktai -
tegu valgo save.
Mėsingi šuliniai -
tegu prigeria jų iltys
juos apgniaužusios,
kaip sraigės įsivyniojusios
į jų žiedus
surakinusios
jų ryklių kremzles
iki pat
molio
ar smėlio,
iki pat
virgulės patarnavimo
jų iltyse.

Visi tie bokštai
tegu prisilaiko savęs
kol iltys tveria juos ir juose,
kol sienų įtvarai
stebeilijasi
vieni kitiems nuo pečių.

Apvalios sienos
kaip ir bet kuris apvalumas
ilčių manieros
užsisklendęs sukinys
baltų,
nebegraužiančių,
blizgančių
ir atsispindinčių
nuostabia senatve
kerinčių ilčių sienos
Ištaka.

Vėjingos grotos
nuokalnių landose
senuose korėtuose vienuolynuose
užsimetusi
našta
apmūsojusi
iltis
slūgso kalne
ir liaunose laiptų prieigose
tai išnyksta
tai vėl randasi.
Tai tik posūkis
iki medžių guoto kairėj
takelio linkis iki atsigręžimo
prieš pamatant
anuos
už nugaros
ir iltis
paklota
tame posūkyje,
o dar arčiau
ir dailiau
ji klojėjama
serpantinuose
žaismingai
besivydama
viena kita
nuo smaigalio iki pagrindo
nuo svaigulio
linkis už linkio
kalno krešulys
krentantis
į gaubtą
avių bandų rupumu
nubarstytą
dubenį
jaukumas
nepalyginamas
iš aukštai
kur iltys
įsitvėrusios
ir jaukumas
iš ten bekvapis
taigi kaip ir
nesąs
ir tik laukas
slystąs savo
forma
jų uostyti
ištraukia iš savęs iltį.

Tokia štai
besisukanti
su pagaliu
vietoj
šokėjo poroj
jautriais
linkiais
prižadinanti
iltį
ir besisukanti
šoky poroj su iltimi
ar ratelyje
liaunų raumenų
nubrėžiami išlinkimai
pusmėnuliai
oro paklodėj
ir visa ilčių siena
suvirpa
ir šokteli
pasitikdama jos prisilietimą
Kaip ir tas,
Kurį šokin ji kviečia –
Žvilgsnio perpetėj
Iltiškos elipsės
Vylingume
Jo akys išlenktos
Kaip taurė iki dugno geriama
Slysta nelyg glostoma
Iltis.

Užduoti neregėjimui
Dūmai –
Tolybės kapliai
Neprieinami
Iki jų
Nukaręs slidumas
Tįso iki tenai
Išlydžiai
Ištakos
Išėjimai
Niekad
Nebūdami tižūs
Pusiau besigręžiantys
Nes iltis
Peraugusi
Ir padėta
Į pamatus
Jų nugarų
Dar
Prieš sumanant kelionę
Jų namai dar taip arti
Bet pėdų kupolai
Gaivalingi
Iššliuožiančių
Ilčių pradmenys
Trapūs slenksčiai
Ir ruožais
Išdraskyti
Žvyrtakiai
Nes išeidamos
Jos velka
Tingias iltis paskui
Save.