Boleslovo kelionės (II)

- Nu visai tu jau… Pilnas rusys žuvų neišdarinėtų, o jis susiruošė kažkur.
- Dėk greičiau maišan cepelinus, o tai ir tave kartu paimsiu.
- Na jau ne, man užtenka praeito karto. – Kibirinos pilve sutabalavo trečia ranka ir ji nuėjo į namą.
- Ai apseisiu. – numojau, nulėkęs į kluoną šokau ant arklio ir nuskuodžiau keliu, kuris vedė link kito kaimo. Jutau artėjantį cepelinų kvapą, tačiau Kibirinos ranka nebuvo tiek smagi, kad pavytų mane ir Pabėgį. Sukilę nuo žemės darbų mojo rankom ir linkėjo sėkmės kaimo žmonės, žinojo, kad galbūt tai paskutinė mano kelionė.
- Nesijaudinkit, aš grįšiu ir mes patys galėsime žvejoti, mums nebereikės kelklūpščiaut prieš tas išdidžias vištas! – bet niekas manęs jau negirdėjo, o ir gerai, nes nė pats nesupratau ką šaukiau.
Netrukus prijojau kryžkelę, kurioje buvo pažymėtos dvi kryptis, ‘miestas’ ir ‘gal geriau nereikia’. Giliai širdyje troškau pabaigti savo seną gyvenimą ir pradėti naują, susirasti gražią papingą moterį ir mėgautis nerūpestingu gyvenimu. Kitoje istorijoje lijo lietus, o čia švietė saulė, atsirado akiniai nuo saulės. Paraginau arklį sukti link miesto, tačiau jis tapsėjo į priešingą pusę.
- Dėkui tau! Ačiū! – piktai šaukiau nežinia kam. Bet vos už keliolikos metrų pamačiau trobelę ir vis tiek arklys jojo tolyn link kalnų. Greitis buvo gana didelis vos spėjau gaudyti orą, o arklys vis skuodė ir skuodė kol galiausiai prijojome degalinę. Nulipau nuo arklio ir jau ketinau jį pririšti prie kolonėlės kaip rankoje liko tabaluoti tik vadžios. Mačiau tik jo užpakalį ir jutau didų laisvės jausmą, aišku negražu, kad pabėgai, bet aš tave suprantu. Degalinėje dirbo vyras, kuris rodės buvo plastmasinis.
- Tuk, tuk – pabeldžiau į galvą.
- Taip prašom, ko norėjot? – paklausė vyriškis išėjęs iš tarnybinių patalpų su plaktuku.
- Em, įdomi prekė.
- Čia ne prekė, čia mano draugas, žuvęs Karlikų kare.
- Atsiprašau nežinojau. Norėjau paklausti kada artimiausias autobusas į ‘gal geriau nereikia’?
- Matau jūs dar nesupratot kas čia per vieta. Duokit savo ranką, - paragino plaktuku.
- Gal… - pasikasiau galvą.
- Greitai mokotės. Jeigu iš tiesų norite vykti toliau – kaukštelėjo plaktuku per ranką, - tai autobusas bus po 15 min. Bilietas nemokamas.
- Dddėkui. – išlemenau susirietęs ir kuo greičiau išbėgau į lauką.
Autobusas jau stovėjo, keleivių nesimatė, vairuotojo taip pat. Kiek aptriušusi geltona transporto priemonė neatrodė itin patraukli ir patikima. Dėjau koją ant pirmos pakopos ir ji įlūžo. Netrukus užsidarė durys ir aš jau sėdėjau ant vienos iš sėdynių. Atsidarė liukas ir įlipo vairuotojas, nedidukas, pliktelėjęs - pasirodė gana malonus. Atsisėdęs užvedė autobusą.
- Klausykit, Boleslovai. Jeigu jau įsėdote į šį autobusą, turėjote būti gana drąsus žmogus ar kokia ten jūsų rasė. Tačiau kiek pastebėjau, gavote su plaktuku per ranką ir iš karto pabūgote. Ši vieta nepakartojama jeigu jūs pradėsite… pradedate galvoti smalsiai ir laukiate ką gero ji jums pasiūlys.
- Prisisekite diržus, netrukus kilsime – prakalbo operatorė ir neužilgo pakilome į orą. Stiuardesės nešiojo maistą ir gėrimus, o vairuotojas linksėdamas galva šypsojosi. Grojo amerikoniška muzika.