---

“Nes ta meilė užtroško iš karto kaip auksinė žuvis po stiklais... “ Meilė, kuri niekada neturėjo ateities. Tik beprotišką viltį išlikti, gyventi, augti ir niekada nemirti... Bet ir viltis jau nuskendo. Nuskendo kažkur tuose ašarų upeliuose. Ir vargu ar egzistuoja pasaulyje toks užsispyrimas ir kvailumas, kuris padėtų jai išplaukti. Viskas... Kelio pabaiga. Nebėra prasmės žiūrėti atgal. Nieko ten galų gale ir nepamatysi: pilkus griuvėsius svajonių pilių, nuolaužas buvusių jausmų ir šlykštų nusivylimo kartėlį. Pilkuma ir duženos... Vargana karo, bado ir maro nusiaubta šalis. Nieko daugiau... Galima būtų gailėtis savęs, bet nebesinori... Kažkaip nebegaila... Juk gaunam tai, ko esam nusipelnę. Ir nė kiek ne daugiau. Tik tiek, kiek galime pakelti ir nešti ant savo pečių. Gali klausti: kodėl? Bet žinai, kad niekas neatsakys. Nes atsakymo tiesiog nėra. Yra taip, kaip turi būti. Gyvenimas nėra tiesiogiai susijęs su tuo, kokį mes jį norėtumėme matyti. Lyg ir turėtumėme būti su tuo susitaikę, juk taip buvo visada, seniau negu mes atėjome į šį pasaulį, bet kažkaip naiviai vis dar tikimės, kad mes galime tai pakeisti. Atrodo, jog staiga pasaulis pašoks ir ims suktis į kitą pusę vien todėl, kad mūsų dūda to prašo. Nebūna... Šitaip nebūna... Net knygose ir filmuose.