Tavo akyse regiu pavasarį pražystantį jazminą, kuris
savo paslaptingumu ir grožiu pakeri mano širdį. Priėjus
prie tavęs, jaučiu jų nuostabiai gaivų kvapą.
Pučiant vėjui, girdžiu įsisiūbavusių šakų melodiją, maloniai
kutenančią man ausį... Ir staiga pajuntu skriejantį prie
mano lūpų baltą žiedą, kuris lengvai pakštelėjęs,
svaiginamai nubloškia mane į amžiną pavasario mišką, kur
dar begalė šių nepakartojamų žiedų.


nežinomybė





