Šešėlio medžioklė - 3

Orlaivio nuolaužos mėtėsi gana plačiu spinduliu, kai kurios jau beveik užpustytos smėlio. Bomžas neką teišmanė apie naujausią techniką, todėl nesuprato, kokio tipo tai buvo orlaivis – karinis, keleivinis ar krovininis. Vienintelis dalykas buvo aiškus – laivo būta nediduko. Rafaelis pavaikščiojo aplink, matyt, kažko ieškojo ir nerado.
-Geriau čia neužsibūnam, kažkas jau aplankė šią vietą. – sumurmėjo jis. Bomžas nenustebo. Jei koks medžiotojas nugirdo sprogimą, būtinai turėjo atlėkti pasidairyti grobio. Tik veltėdžiai aristokratai gali lengvai įsigyti technologijų. Už Sienos net toks niekas kaip naktinio matymo prietaisas kainuoja didelius pinigus. Taigi, sukilėliai gali turtėti vargšų medžiotojų sąskaita. Tie bjaurybės Anapus turi savo ryšininkus bei tiekėjus, o ką medžiotojai – jų kiekvienas gali pasikliauti tik savo vargšu kūnu ir sunkiai uždirbtais pinigais... Ech, jei su šituo keistuoliu pavyks pereiti Sieną ir dar jis sumokės, ką žadėjęs, prasidės kitoks gyvenimas. Svaigulys, kildavęs žiūrint į bendrakeleivį, nebesikartodavo. Bomžas nusprendė, kad akiai tiek prie bjaurumo, tiek prie grožio reikia laiko įprasti.
-Kai prieisim kokią gyvenamą vietą, jums patarčiau įsigyti paprastesnius apdarus. Ginklas irgi per daug mandras bevaikščiojančiam Tyruose. Tokie dalykai čia gali kainuot gyvybę. – pastebėjo Bomžas. Jaunuolis linktelėjo.
Jie ilgai pėdino dykyne. Nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Nebeliko visur riogsojusių didžiulių paskutiniojo karo laikų orlaivių korpusų liekanų. Vėjas nurimo, ir nuolat judąs smėlio paviršius sustingo. Tarsi prieš audrą, tarstelėjo sau Bomžas. Jam labai nepatiko visa toji ramybė. Jeigu Tyrai nurimsta, lauk iš jų pikto. Medžiotojas žvilgtelėjo į Rafaelį. Šis irgi nujautė negera – spaudė ginklą, dairėsi ir netgi uodė orą. Jis uodžia orą, kaip koks žvėrelis, linksmai pagalvojo Bomžas ir staiga krūptelėjo. Janas Kurcas pasakojo... Jis juk kartą lankėsi už Sienos ir ten prisižiūrėjo bei prisiklausė visokių baisybių. Taigi tasai senis Kurcas visiems sugėrovams porindavo, kad žmonės už Sienos nebe žmonės. Ką ten Rafaelis sakė apie goulus? Jie išvesti Pirmosios Imperijos. Antroji Imperija pažengė į priekį. Jei tikėti seniu Kurcu, tai vaikai ten atsiranda ne motinų pilveliuose, o gamyklose. Todėl išvaizdą jiems galima parinkti kokią tik nori. Be to, tie vaikai „patobulinti“ tarsi  mechanizmai: jie ir mato toliau, girdi geriau, ir užuodžia kaip katės... Taigi, užuodžia...
Toliau Bomžas vystyti minties nesuspėjo, kadangi Rafaelis puolė prie smėlio kauburio ir sušnypštė „ant žemės“. Bomžas klusniai parkrito, saugodamas nuo smėlio senąjį mieląjį Kalašą, tarnaujantį jam jau visa pusė jo amžiaus. Granatsvaidis, pasipiktinęs dėmesio stoka, bekrentant skaudžiai sudavė per nugarą. Tačiau Bomžui jis rūpėjo mažiausia. Visi nedaugelis jo kūno plaukų pasišiaušė, išvydus seną, sunkiai kosintį lengvąjį džipą, besiropščiantį per didokos kalvos viršūnę. Leninai, pasigailėk, sušnibždėjo medžiotojas, tuo momentu sugebėjęs prisiminti tik vieną iš kadaise garbintų dievų. Kas gali nutikti bjauriausio, būtinai ir nutiks. Sukilėliai pasirodys tada, kai Bomžas lydi tipą, panašų į Imperijos agentą, be to, dar, kaip jie ten – sintetiką. Dabar jau geriau kautis iki mirties, nes jeigu pateksi į jų nagus gyvas (nesvarbu, ar prieš tai nušautum Rafaelį), žiaurių kankinimų neišvengsi.
Sukilėlių kuopa, besibastanti po šias jai priskirtas apylinkes ir beieškanti grobio (jie tai vadindavo „patruliavimu“), jau senokai pastebėjo du keistus klajūnus. Valdis Murmanskas, pasivadinęs kapralu ir kitų penkių vyrukų bei vienos merginos viršininku, vieną keleivį netrukus identifikavo kaip nevykėlį medžiotoją, kurio net vardo niekas nežino, nors Tyruose šis bastosi visą amžinybę.
-Taigi, klyčka Bomžas jam kaip tik. Man įdomu, ką tas degeneravęs išsigimėlis veikia su aristokratu? Hm, įtartina. Jūs bent įsivaizduojat, kiek gautume išpirkos už tą nususį ponų berniūkštį? Ha, pagaliau galėčiau įsigyti šarvuotą džipą, apie kurį svajoju nuo tada, kai gimiau. O Ickė galėtų man pačiulpęs atiduoti savo plotus. Žinotų, ką reikškia gyvent nederlingose žemėse. – spjaudėsi Valdis. Jau keletą metų iš savo viršininkų jis mėgino išmelsti teritoriją, kurioje dažniau pasitaikytų naudingų daiktų beturinčių keleivių. Viskas veltui.
-Ponas kaprale, bet jei paliestumėt Ickę, net šarvuotas džipas jūsų neapsaugotų. Tas kraugerys gi turi galybę įtakingų tautiečių. O šie ne kvailiai, laikosi išvien. – kukliai pastebėjo vienas vyrukas, vadinamas Jurijum Rope.
-Vis tiek jis man čiulps. – tūžmingai sušnypštė Valdis. – Na ką, vyrukai, prie ginklų. – Mergina nutylėjo, kad liko nepaminėta. Ji jau susitaikė su neblėstančiu kuopos mačizmu ir žinojo, kad širdyje visi jie geri, drovūs vaikėzai, tačiau pareigos juos įpareigoja atrodyti kitokiais.
Kuopa tikėjosi lengvo grobio, todėl puolė puikiausiai nusiteikę. Argi bailusis Bomžas ir snarglius aristokratukas gali būti iššūkis, ypač tokiems užgrūdintiems kovotojams, kaip Valdis Murmanskas ir jo komanda? Valdis prisakė sunkiai nesužeisti jaunuolio, o Bomžą leido pribaigti pagąsdinus bei pasityčiojus. Tegul padugnės žino, kad prie svetimų elementų lįsti nedera.
Pirmasis žuvo vairuotojas Alius. Kulka perskrodė jo akinius nuo smėlio ir dešinę akį, išėjo kiaurai pro pakaušį ir įstrigo Jurijaus Ropės petyje. Jurijus Ropė, savo nelaimei, sėdėjo už vairuotojo ir buvo už šį gerokai aukštesnis. Nutvilkytas baisaus skausmo jis sustaugė ir puolė pleškinti į smėlį – abu taikiniai slėpėsi už kauburių.
-Ot sūka, pakiauksės jis man! - sustūgo Valdis. Alių jis pažinojo labai ilgą laiką, pasiėmė į savo būrį dar berniuką, išmokė vairuoti savo vienintelį turtą – džipą. Dabar viskas baigta, sunkus kūnas guli ant jo rankos, kuria Valdis laiko vairą, kad džipas neapvirstų. Sušiktas aristokratukas atėmė iš jo bendražygį, beveik sūnų. Velniop pinigus, bet tas velnio išpera mirs sunkiai ir skausmingai.
Visas būrys kaip pašėlęs šaudė į orą bei smėlį, negalvodamas apie bragias kulkas. Džipas, šokinėdamas per duobes, vis artėjo prie kauburių, už kurių slėpėsi priešininkai. Merginai niekas nepaliko vietos ant sėdynės, ji sėdėjo ant durelių (džipas buvo be stogo) ir vos laikėsi. Ranka instinktyviai atsileido, o kojos atsispyrė, pamačius virš kauburėlio kyštelint vamzdį, neabejotinai granatsvaidžio. Jinai šoko nuo mašinos, net nespėjusi surikti įspėjimo bendražygiams. Nukritusi ant smėlio, užsigavo šoną ir paleido automatą. Žinojo, kad sprogimas seks po kelių sekundžių, ir neapsiriko. Ji to nematė (į akis pateko smėlio), bet džipas efektingai išlėkė į orą. Šūviai ūmai liovėsi ir liko tik sunkiai sužeistųjų dejavimas bei ugnies skleidžiamas garsas. Paskui pasigirdo pokšt – pokšt – pokšt ir dejonės nutilo. Ją apėmė keista ramybė. Pajuto, kad smėlis po ja maloniai šiltas, o įkyrią saulę užstojo debesis ir tapo vėsu. Tuoj viskas bus baigta, ir tikiuosi, kad pabaiga panaši į miegą, kadangi senokai nepavyksta išsimiegoti, galvojo mergina. Kažkas ėjo prie jos, kažkas spyrė jai į šoną. Taip atsirado skausmas ir gerumas baigėsi.
-Neapsimesk mirusia, jei negali sulaikyti kvėpavimo. – atsimerkusi ji išvydo į ją keistą automatą atstačiusį jauną vyriškį, kuris irgi atrodė keistai. Iki tol nė vieno keleivių ji negalėjo dorai įžiūrėti, kadangi niekas jai nedavė žiūronų.
-Nušauk mane į galvą. Nenoriu tapt goulų grobiu. – paprašė mergina.
-Kas tu tokia? Kas tie vyrai, su kuriais buvai? Kodėl į mus šaudėte? – išpyškino vyras. Jis atrodė pavargęs ir suirzęs. Mergina į jį spoksojo, nes niekada anksčiau nematė vyro su plaukais. Visi, net dauguma moterų, skusdavosi galvas plikai. Taip daug paprasčiau, nesiveisia parazitai, žaizdas lengviau tvarstyti. Valdis Murmanskas nurėžė ir jos kaltūnus. O šito gaurai siekia pečius, be to, nors kiek susivėlę, buvo gerai prižiūrimi. Šit kaip atrodo tie aristokratai.
-Ko tyli, kale? Nori, kad ištraukčiau tavo žarnas? – pratrūko kudlotasis, sekė dar keli spyriai į šonkaulius, todėl mergina sucypė ir susirietė. Na ir batai jo... Valdis Murmanskas būtų jais apsidžiaugęs.
-Palaukit, palaukit, viską pasakysiu. Vardo aš neturiu, mane nusipirko Valdis Murmanskas, o Valdis Murmanskas buvo Šlovingosios Liaudies Kovotojų Armijos kapralas. Visi vyrai – jo kuopos nariai. Jie tik norėjo pasipildyti atsargas ir jus pagrobti. Suprantat, aristokratai sumoka išpirkas.
-Už mane jums būtų sumokėję kiek kitaip. Tegul džiaugiasi, kad paprasčiausiai nušoviau juos. – nusišaipė vyriškis. – Kelkis, Bevarde, palydėsi mane ir mano draugą... Kuo jis ten vardu? Ai, koks skirtumas. Visi čia kažkokie keisti.
Bomžas smėliu šveitė šlapias kelnes. Jis jau buvo tikras, kad dailusis Rafaelis yra robotas. Kas kitas apsigintų nuo sukilėlių? Tokiame apšaudyme sugalvotų paprašyti granatsvaidžio ir pataikyti į greitai judantį objektą? Pats Bomžas nebuvo šito ginklo panaudojęs, net nežinojo, kaip jis veikia. Prieš savaitę rado prie medžiotojo lavono ir paėmė, nes tikėjosi parduoti. Robotas, suprantama, moka elgtis su visais pasaulio ginklais. Ech, o dabar jis vesis kartu tą sukilėlių mergą. Bomžas šventai tikėjo sena išmintimi, jog prisileidęs bobą arčiau nei per metrą, visko neteksi. Nejaugi ir robotai turi prietaisiuką, skirtą malonumui bei dauginimuisi, nejau ir jiems tas prietaisiukas sulydo mikroschemas?
Tuo metu Rafaelis ir Bevardė apžiūrinėjo jos velionius bendražygius. Rafaelis priėjo prie Mireko (kuris, kadangi sprogimo buvo iškart išsviestas iš džipo, visai neapdegė) ir liepė Bevardei nutraukti jo drabužius. Mergina nustebusi pakluso.
-Kiek tau metų? – paklausė nusirenginėdamas Rafaelis. Bevardė suprato, kad jis nori atsikratyti dėmesį traukiančios savo aprangos.
-Apie šešiolika.
-Ir ką tu veikei su tais valkatom?
-Na, išvirdavau valgio. Išplaudavau jų rūbus, kai būdavo kur. Sulopydavau. Išvalydavau ginklus. Plaudavau džipą. Kartais net galėdavau pašaudyt.
-Ir nejau jie tavęs nedulkino?
-Ne, aš juk baisiai atrodau, - nusijuokė Bevardė, - jie važiuodavo į Pilkąją Tvirtovę pas tas storas moteris, kurios, kaip ir jūs, neskuta galvos plikai.
-O ką, visi šio užkampio gyventojai skutasi plikai?
-Taip, nes šitaip paprasčiau. -jai pagaliau pavyko nutraukti Mireko kelnes. Iškračiusi smėlį, rūbus padavė Rafaeliui. Šis stovėjo tik su glaudėmis, ir Bevardė taip išraudo, kad raudonis prasimušė net pro tamsoką jos įdegį. Be to, pilvo apačioj vėl atgijo ta kutenanti kirmėlė. Ech vargšele, jei negalėjai net pasvajoti apie kurį nors iš būrio, tai geriau pamiršk išpuoselėtą aristokratą, tarė sau Bevardė ir iki kraujo įsikando lūpą. Iš to susižavėjimo net pamiršo stebėtis keistais ženklais, ištatuiruotais ant Rafaelio kairiosios rankos, kaklo ir nugaros.
-Tie valkatos nieko neišmano apie moteris. Nesijaudink, jei pasieksime miestą ir tu nusiprausi, parodysiu, kas yra malonumas. Ir nereikia gėdytis. Svarbiausia, brangute, išgyventi, o mes turime nedaug galimybių, todėl greičiau judam pirmyn. - paragino ją persirengęs Rafaelis. Plaukus jis susipynė į kasą, užsimaukšlino paties Murmansko kepurę su Šlovingosios Liaudies Kovotojų Armijos žvaigžde ir nebeatrodė taip keistai, jei ne Tyrų gyventojui nebūdingas blyškumas.