Uždaras ratas

Vienas, ir kitas, ir trečias,
kaip taukas visko aptekęs,
linguoja link marių linksmai,
kaip auga tvirti ąžuolai,
o tu vis pažiūri i juos,
tave jie palydi šešėliais,
gyventi sunkumais, tik vėlės,
neleidžia nukristi žemyn,
užmiršti mėnulio aukštybes.

Manei, kad keliausi toli,
tik štai suklupai praeity,
ir ateitis nebemato tavęs,
joje tu tarsi šešėlis,
paliktas nereikšmingas upelis,
teki ir ieškai tos upės,
bet šešėlį palikęs klumpi vis,
ir džiūsti kol kartą kaip dulkę,
ima ir neša tas vėjas,
vienintelis dar pasigailėjęs,
ir tupdo, kur tokie kaip tu,
ateity keliaus, kaip pradėjo.