Gėda

Esi tikriausiai jautęs,
kai be penkių pirmos
prieš tai
nutrūkusių liežuvių
virvių kilpos
paliktas
kyboti pakaruokliu kukulius
vartai:
kur kvapo čia atradus,
kutenančių papėdes,
išmindžiotų idėjų dulkėse
surankiot pagaugams:
nuo juoko, plešančio susvetimėjusią geltoną tulžį,
nuo žodžių, kertančių virėjo kirvuku:
lyg žmonės būtų užsimanę
išsivirti iš tavęs
sriubytę „Niam“:
kai katile panirę tarsi akmenys
kauliukai čiurnų skęstų, 
kad kaulais apčiulptais
galėtų išlipdyt ežiuką -
pasėdėt,
kle-KE-KE tuodami
lyg besidulkinačios žąsys,

o tu nuleidi kukulius
laiptinėm stuburo sutrupinto
matuodamas
didžiausią pėdų pirštą:
kuriuo gi jie pradės?