Piratų antpuolis

Išlošiau aš vkartą kelionę nauju kruiziniu laivu. Susikroviau daiktus ir nubėgau į uostą.
Mano laivas jau ruošėsi plaukti, bet aš suspėjau. Vos įlipau į laivą labai nustebau: kiek čia daug kavinių ir barų, yra ir kazino ir didžiulis baseinas. Netrukus mano mintis nutraukė stiuardesės balsas:
- Gal, jus, palydėti iki jūsų kajutės?
Padėkojau. Laivas buvo milžiniškas. Atrodo prireikė daug laiko, kol ji surado mano kajutę. Numečiau ant lovos daiktus ir bandžiau išmąstyti kur pirma nueiti. Šovė į galvą mintis: einu pasižiūrėti saulėlydžio, juk šiuo metu saulė pasiners į jūrą. Nušuoliavau ant denio. Dirst per bortą - horizontas. Saulė raudona, žuvėdros skraido - pasaka. O kas gi ten, juk tai kitas laivas... Ir ne bet koks laivas, o ant jo stiebo juoda vėliava su kaukuole plėvesuoja. Nejaugi šiais laikais būna piratų?! Juk tai tikros nesąmonės. Bet aš neapsirikau. Jų laivas  sustojo šalia mūsų. Bet dar keisčiau buvo tai, kad mūsiškis taip pat sustojo. Lyg jį būtų sustabdęs pats Bermudų trikampis. Žmonės klausinėjo vini kitų, kas nutiko? O man nebuvo kada klausinėti, nes aš stebėjau piratus. JIe nuleido valtis į jūrą. Tuo metu dangus aptemo. Piratai tuoj pat pasiekė mūsų laivą. Matyt kiti žmonės irgi tai pastebėjo, nes ėmė šokinėti per bortą. Tie kurie nespėjo iššokti, tiesėsi ant žemės nuo piratų kulkų. Aš pradėjau bėgti prie savo kajutės ir išgirdau, kad jie mane vejasi. Vos tik įbėgau į savo kajutę, iš paskos užtrenkiau duris. Pradėjau stumti prie durų už akių užkliuvusius daiktus. Piratai pribėgę ėmė laužt duris. Aš pagalvojau - man galas. Dirstelėjau pro kajutės langą ir pamačiau, jog kyla saulė. Balsai ėmė tilti...
Štai aš pramerkiau akis ir apsidairiau. Juk aš savo kambaryje, lovoje. Tai buvo tik sapnas... Baisiai klaikus sapnas!!!...