Akliems rašiau...

Akliems rašiau


užbaigti žvaigždžių šešėlių etiudai
gatvėse besivaikščiojantiems nepastebimi,
Jie palieka virš galvų ir miesto šviesų užgožiami..
Pamiršti, liūdni, tačiau vis krenta ir kartoja..
pažvelk, senamiesčio siela,
nei vienas šuo, nei vienas piemuo neploja...
--------------
Pilu žalią gėrimą,
galbūt to troškau dar žaliajam savo kambary,
Galbūt tos pačios žalios šviesos degė nė negeso
ir čia mane parodė bei pagimdė vėl...
--------------
Dangus naktinis natiurmortus žemėje raižė-
Upė, kalvos, miškai.. moters akys..
Paliko minties laivą padebesim plaukiot vieną,
O pats žmogum nusileido
Ir pieno takas jojo nebesulaikė...
-------------
Šiugždėk gatvėse, eidamas tikslo link,
Tačiau nepamiršk-
Paragauti ir šio teks..
-------------
sonetai šie ne saulei, ne vėjui ne žvaigždėms,
O Jums, mano mylimosios,
.. nežinau kur kuri..
Vienai širdį skauda, tada manoji blaškos..
Kitai atiduočiau menkiausią sekundę kvėpavimo,
Kad tik jos alsavimą išloščiau..
.. plaikstosi mintys tarsi paukščiai prieš audrą..
pralietas vanduo sustingsta,
o atitirpsta, kai Jūsų žvilgsnius savo akimis ragauju..
-------------
Į ledukų formeles šįkart prikrausiu saulės spindulių,
šlakelį giedros ir čiulbėjimo,
darysiu kokteilius jums be paliovos,
kad tik pajustumėt gražiausią spalvą-
gegužio dvasią ir švelnų jo lytėjimą..
------------
(O aš) einu samanotomis gatvėmis,
prasilenkdamas su medžių abejingumu,
skubu tenai, kur nėra aižančių balsų,
kur nėra abejonės ir minties kalėjimų..
-------------
Iš vėjo origami išlankstysiu,
Paleisiu juos, vis teik nieks nė negirdi..
------------


miegantys drugeliai su praeities šmėklomis šnibždesy slapstos,
karamelinė nežinia ant baltų dantų velias ir akis dengia,
žingsniu sparčiu į priekį, į vakarykštį mintys gręžiasi,
ieško skalsaus žodelio- užtarimo rytojaus dienai..
pripažinimas, kur link rankomis mes užsimojom
dar glūdi sienose ištapetuotose šilku..
sugrįžti į vaikišką gyvenimo mokyklą,
ten kur pagrindus pirmus draugai paklojo nesinori,
sulimpa girtutėlės kalbos,
bet baltu vynu ne pakvimpa, o prasmirsta..
suraižytos svajonės ta žalia mase aplimpa
iš cukraus, vyno, vermuto ir gryno flirto ..

kartu net ten, kur sirupais skonį užgožt bandžiau,
o druska nebesūri...
žali žibintai šešėlį meta ant grindinio..
Nei vienas nesupranta,
Juk kaip sakiau- nei vienas nesiklauso
arba visai ne ta sugėrę girdi..

neatrasi manęs savo žodžiuose,
mintyse galų gale eilėraščių religijoj..
ne raidėse ieškojimas užbaigiamas,
o dar toliau.. be galo ir bekrašto..
toliau už supratimo horizontus,
toliau nei žodžiai „banalu“, nors ir girdėta..
bet juk gaublys minčių, jausmų...
beperstojo,
Nestodamas vis sukas sukas...

ne mum vieniems, ne tau vienam..
Ir koks tu povelnių gali būt rašalo eikvotojas,
jei nepripažįsti kito salto žodžiais,
Ir koks tu tada menkas mano akyse,
jei Tavo jausmas, praktinis protas
nesuvokia kelio kitame krante..
nevertas žodžio meistro vardo,
menkiausias iš visų..
net ištiesų nuvalkioti žodžiai skambesni už tavo žodį „aš kuriu“..
galbūt tos eilės sako,
galbūt prabyla daugelio širdys jas skaitant,
tačiau, veidmaini asile poete, nuo ko patsai pradėjai?
Nejaugi nuo aukščiausių aukštumų?

O mes toliau pakibsime rašyme,
paliaubas tarpusavyje paskelbę,
Juk tūkstančiai jausmų už nago garbę,
Be krašto svaresni ir švelnesni..
Tironais poetais vadinkitės,
Šviesia proza akis prisidengę
Kardu kapokite rašančiųjų rankas..
Juk Jūs tokie pat vakare pavargę,
Tėvų sūnūs, mamyčių dukros..
paleiskite raidžių pasauliui Jūsų širdyse nors minutėlę suktis,
Galbūt atgims kas..

einu dabar taku,
bijau dairaus per petį..
ar koks nenuprotėjęs vėjas, nenuneš galvos..
nešu aš ugnį,
Norėčiau būti Prometeju-
Uždegti Jūsų viltį, uždegti cigaretes..

Mažai tepažinojau aklą,
kuris matė daugiau, grojo fleita ir sakė nebijodamas.. sapnavo spalvotesnius sapnus,
rasė eiles.. galų gale garsus fotografavo.. O kuo Jūs geresni?
Kurie regi, kurie šaipos.. „Gyvenkime draugiškai“ sakė katinas Leopoldas...

Už „uždarų miesto vartų“ palieka kenčiantys,
Miaukia džiaugsmą įsimylėjėliai,
Gražuoles į savo guolį įvilioję paguldo jas ant menčių,
Myli, mylisi, neršia..
Gyvenimu „progresuojančiu“ kitus susirgt priverčia..
Laistosi, ūliavoja,
Šoka ant stalų, po stalais absentą dideliais gurkšniais maukia,
Nelaukdami kitos sekundės, savęs netausoja ir ilgesnį gyvenimą
Švytinčiais veidais nugyvena..
Tie palikę krištolinio lango, žvalgosi keiksnoją sargus,
Grasina mylį, tačiau akys juos išduoda..
Ne aprėdai, ne nugyventas mėnulio fazių ciklas,
Ne šlamantys popiergaliai raktas..
Ne natos, o šypsenos ir svaigumas sielas šokdina..
O tas pasaulis, bet kam nuvirsta pasaka,
Kiekvienas įėjęs atranda legendą..
Smulkūs beglobiai, kantrūs medžiotojai..
Pempės, žuvys, kiaunės .. tarsi safari pasakoje atgyja..
Šaltoji ilgosios salos arbata ir gaiviųjų gėrimų konglomeratai..
Naktinis virsmas - naktyje liečiama amžinybė daugeliui atsiveria..




Nu kaip jau supratote turbūt, rašau ne po vieną eilėraštį... tai nėr ko čia žiūrėti į baltą lapą ir matyti jame tik gausybę raidžių.. 
  labanakt