Ats.:

- Neturiu aš ką tau pasakyt. Juk pamažu viską pradedi suprasti ir pats, o atradimo džiaugsmo atimti nenoriu. Žiūrėk - jau ir bręst pradedi, spuogas va matau ant nosies iškilo jau beveik sulaukus devyniolikos... Tu laimės kūdikis, tavo vaikystė tęsėsi iki pilnametystės. Pagalvok kiek žmonių už tai atiduotų dešinę ranką. Tiksliau pagalvok - bet kuris pasaulio gyventojas už tai atiduotų dešinę ranką. Visi nori sugrįžti į vaikystę, o tu iš jos vis dar dorai neišėjai.
- Bet Šurkau, jei bent vienas iš jų tą ranką atiduotų, tai mažiau nei per valandą suprastų kokį absurdą padarė ir perspėtų kitus, kad jie to nedarytų... Būti pilnamečiu vaiku ir nesigaudyti bendravime, literatūroje, važiavime dviračiu, technikoje ir visame kame - atiduotum už tai ranką?
- Bet tu turi tai, ką visi jau seniai prarado.
- Spuogą ant nosies? Tikėjimą tikra meile? Nenumaldomą norą miegoti vienoje lovoje su savo šunimi? Absoliučiai nekonkrečias svajones ir kasdien vis kitą gyvenimo tikslą?
- Tu moki džiaugtis smulkmenomis ir tai darydamas pamiršti visa kitą pasaulyje.
- Pyzdink!
- Ar kas nors kitas krykštauja nusipirkęs varškės sūrelį? Ar kas nors kitas valandų valandas spalvina spalvinimo knygeles? Ar kas nors gali apsiverkti iš laimės žiūrėdamas į savo uodegą begaudantį šunį?
- Nu ir kas iš to?! Tipo „Oba, tau kartais nuplėšia stogą, tau be galo gera turbūt“... Čia tik tau taip atrodo! Pasaulis manęs bijo ir vengia, tik kartais kas nors netyčia priartėja pasijuokti kartu su manimi. O kas man iš to?! Kur mano supista meilė? Kur mano apkabinimai? Aš jaunesnis broliukas! Aš gimininga siela! Aš tiesiog nepakartojamas! NU IR KAS?! Tai kur ta vaikystės laimė, ką?
- Jėzau, koks vargšas... Tu turbūt pats nelaimingiausias žmogus visoje planetoje, nes neturi ko pavanot, ką?
- Kokį dar pavanot... Šurkau Šurkau, nejau ir tu gyveni XXI-am amžiuj? Nu kam dar kartą apie tai šnekėt, kai apie tai jau ir taip prisvaigom visokių nesąmonių bele kiek kartų?
- Tai tu vis dar laikais tos pačios savo išvados?
- O ką tu man siūlai?
- Eik sau, tu nenužudomas. Tai skleisk ją! Šauk žmonėm tiesą! Priversk juos susimąstyti! Apšvieski mus, o pranaše! Leisk padėsiu: PREZERVATYVAS - IŠRADIMAS NUŽUDĘS MEILĘ! Kartokim kartu, ko sėdi? PREZERVATYVAI NUŽUDĖ ROMANTIKĄ! PREZERVATYVAI NUŽUDĖ MEILĘ!
- Paneik mane, tuomet tyčiokis.
- Čia XXI-as amžius, o ne antika. Įrodyk, kad tu teisus, tuomet nesityčiosiu.
- Žinai, kad negali manęs nuneigti.
- Jei pirmas pradėjai mane krauti, vadinasi laimėjai?
- O nejaugi ne? Juk čia XXI-as amžius.
- ... O ne antika. Neįrodei anąkart, neįrodysi ir dabar.
- Žinoma, kad neįrodysiu, nes tavo pagrindinis argumentas „čia pati didžiausia nesąmonė, kokią aš esu girdėjęs“ tikrai yra neįveikiamas ir be galo svarus.
- Kodėl?
- Kodėl? Tai kuris čia vaikas?
- Nusileisk, nebrendyla, vis tiek nelaimėsi.
- Nebrendyla? Iš ko girdžiu, žilas Nidos baikeri?
- Žilas Nidos baikeri? Nugi pats žinai, kad aš jau seniai nebe tas, kuo esu iš tikrųjų.
- Nenorėtum už tai padėkoti?
- Aaa... Ne.
- Nu ir eik šikt!
- Va ir pralošei.
Sukandau dantis ir užsimerkiau. Kas aš po velnių toks, jei pralošiu prieš savo kūrinį? Žinau žinau, jis visąlaik mūsų dialoguose man buvo autoritetas, bet po velnių, šįkart juk atidaviau viską, kad jį sudirbčiau... Ar kai iš savęs išleidau viską, ko norėjau atsikratyti, ir sukūriau Šurkų, padariau pačią didžiausią gyvenimo klaidą? Mano šiukšlės geresnės negu aš?
- Šurkau? Nieko nebus. Grįžk atgal, man tavęs reikia. Tam kartui trumpam, bet...
- Pagaliau susiprotėjai. Branda, - kandžiai šyptelėjo Šurkus ir grįžo. Iš pradžių truputėlį kuteno kažkur tarp menčių, bet paskui pasidarė visai gera. Iš veido dingo beprasmė šypsena, iš akių - tas dauno sindromo atspalvis, mes pasišiaušėm plaukus ir atsistojom. „Einam, nužudysim meilę“ nejudindamas mūsų lūpų tarė Šurkus ir veide atsirado šunsnukio šypsenėlė. Jo balsą girdėjau paskutinį kartą.