Femine

Ne mums rašyt pragmatiškas eiles –
Heteros, dakinės, madonos, mūzos, nimfos…
Ne meną, o pasaulį kuriam mes,
O mokslo erdvės mums ir taip užgintos.
Ne ta, ne tokia, matot, prigimtis…
Seilėjasi alubary poetai:
“Madona, deivė, mūza – moteris,
Kaip Kanaano žemė pažadėta! ”
Per kraują, ašaras ir prakaito tvaike
Iš savo įsčių genijus paleidžiam,
Neišsiduodamos, kaip nebylės, kas mes.
Te Viešpats, Visagalis teatleidžia…
Už užmarštį. Už dovaną gimdyt.
Už “džiaugsmą” būti amžinu šešėliu.
Mes nuodėmę sutvertos padaryt,
Kaip ir pirma iš mūsų nusidėjo.