1/4 ištrauka (2-a naktis)

Buvo jau vėlu, ir Ana grįžti namo negalėjo, todėl pasiliko nakvoti Makso namuose. Lova buvo tik viena, ir kad ir kaip Ana bandė jį įkalbėti, jis vis tiek nusprendė miegoti ant grindų. Jam visai nebuvo svarbu užmigti, nes tenorėjo maloniai priimti savo naujųjų namų svečią. Jie taip gulėjo kalbėdami kol Maksas užmigo.

Atrodo jo sapnas pradėjo kartotis.

Jis įeina į tą pačią niūrią, tamsią salę, atrodo čia niekas nepasikeitė. Bėgte nubėga į salės vidurį ir pamatė nedidelį skirtumą: prie stalo sėdi trys giltinės, rankose po septynias kortas, ketvirtoji laiko žiburį, visos kaip ir anąkart sustingusios. Nežymiai matosi maži vaivorykštės spalvų taškeliai, bet žiedų kurie anksčiau skleidė šias spalvas ant ketvirtosios giltinės rankos nebėra. Maksas apsidairo ir juos pamato ant nuošalios kėdės. Smaragdas, safyras, rubinas ir deimantas – visi žiedai skirtingi.

Jis bandė pakelti žiedus, tačiau šie praslydo kiaurai kėdę, ir trinktelėję į žemę tarsi prie jos prilipo ir neatšoko nuo rūku pasidengusio grindinio.

- Nemanyk kad viską gauti bus taip lengva, - tarė giltinė sugniauždama švieselę, - nors laiko tu turi pakankamai, jei tik teisingai jį panaudosi...

Ji perėmė žiburį į vieną ranką (visa salė aptemo) priėjo, ir suėmė Maksą už peties.

- Eime, tau reikia išsirinkti dalgį, bet ir su juo tu kažin ar būsi panašus į mane, - ji nusijuokė.

Po jais atsivėrė skylė, ir Maksas įkrito vidun. Naujasis kambarys buvo visai tamsus, netoli Makso nukrito ir į žemę dzingtelėjo kažkuris žiedas, vėliau išskleidusi apdriskusius, šikšnosparniškus sparnus lėtai nusileido giltinė, savo žiburiu nušviesdama kambarį kuris atrodė kaip ilgas koridorius. Abipus kambario sienų stovėjo dalgiai, o kambario galo nesimatė. Iš tokio kiekio dalgį išsirinkti sunku.

Ant grindų Maksas pastebėjo smaragdo ir rubino žiedus kurie turbūt kątik nukrito iš viršaus. „Gal dabar pavyks juos pakelti“ ir Maksas pasilenkė prie žiedų, o šie apsivertė ant briaunų ir ėmė riedėti išilgai koridoriaus. Jis sekė iš paskos, o jam už nugaros ėjo (beveik sėlino) giltinė. Rubino žiedas pasuko šalin ir apsivertė ties storą raudonmedžio kotą turinčiu dalgiu, lenktais ašmenimis ir mėlynu rožės pumpuru ties sujungimu. Toks dalgis priklausė jį sekančiai giltinei. Priėjus arčiau smaragdinis žiedas ėmė riedėti toliau, ir Maksas nusprendė neklausyti „rubino“ patarimo.

Žiedas galiausiai sustojo pačiame salės gale. Čia stovintis dalgis skyrėsi nuo visų kitų aplinkinių dalgių: jis buvo mažesnis, plačiomis tiksliu kampu įlenktomis blizgančiomis ašmenimis, juodu metalo vijokliu ir žiedais dabintu kotu, bei mėlyno stiklo pumpuru ties sujungimu.

- Pasiimsi jį kitąkart.

Giltinė apsisuko ir ėmė eiti atgal.

Iš nugaros gerai matėsi jos apdriskę sparnai, kurių kraštinės briaunos buvo padengtos metaliniais smailiais žvynais. Priėjus angą giltinė išskleidė sparnus – ant jų nebuvo nė vieno sveiko plotelio, jie priminė voro kojas aplipusias juodais voratinkliais. Šiais sparnais turbūt jau nebuvo galima skraidyti, jų galais buvo įsiremta į sienas, ir ji atrodė kaip ropojantis voras, iš visų pastangų išskėtęs kojas, kad pasiektų dvi gretimas sienas ir jomis užliptų.

- Kuriam laikui mūsų keliai išsiskirs... - sumurmėjo nueidama giltinė.