vienadieniai

kaip kiaulei skerdžiamai nėra kur trauktis
taip šiam pasauliui trauktis vietos nebėra
sutrupintas į miltus sraigės kiautas
ir kraujo krešantys lašai panagėse

dar žalias šimtametis kadagys
bet ąžuolas vidur laukų jau trukdo arti
pasėsim grūdą bet ar beprigis
ar sugebėsim patys ką sutverti

kur benueisim kojas apsiavę
blizgiais ir vienadieniais batais
jei eiti bus užkirtęs valią
apleistas ir užžėlęs takas