Tikiu...

Neša laukų džiaugsmą
                rudeniniai vėjai ant savo sparnų-
Kaip ir mūsų paukščiai
                skrenda į šiltus kraštus...
Niūrios mūsų dienos
                medžiai, -nurengti, nuogi-
Kaip ką bevadintum...
                jau ruduo arti.
Saulė nusileidžia už miškų, laukų-
Nieko nesimato, nes aplink tamsu.
Bet aš einu, savo įprastu, kasdienišku keliu...
Paklysti negaliu,
Nes brangus ir reikalingas dar kažkam esu
Tad lieku, lieku...
                aš savo ateitim tikiu.