Toliau rašiau (tiems,kurie nesuprato)

Toliau rašiau (tiems kurie nesuprato)

nu ačiū už tokį multiplikacinį vertinimą...
juk patys geriausi kritikai yra nevykę rašytojai.. ar ne?
ar leisit pikti liežuviai be jokio lūkesčio pajaust, o tą jautimą parašyt,
išleisti jį pasaulin lai pražysta..
ar nors vienas nepoetas, gali eiles rašyt?
be Jūsų pavydo be smarvelės -žodžių krūvelės?
ar Povelių, nors vienas Jūsų moka bent suprasti Raidę popieriaus lape,
Be kruopelytės aižančių botagų,
pliaukšinčių per kuriančias mintis ir svajones..
ar aš turiu rašyti- juodą, skauda, bėgu, gęsta, lyja..
negaliu tradicijų paliest, ir nemoderne,
o istorijoj basom braidyt?
Ar, moterie, kuri mane peiki,
Turiu rašyti kūrinius  « vos vos » paliečiančius pasaulius mano…
Bandau išdėstyti lape, tik kas nusėdo mano kūne,
Išlieti bent truputį to, ko tu net neturėjai
Per trumparegiškus įsižiūrėjimus..?
Tai tarsi vynas- gurkšnelis tik labiau troškina…
O tavo žodžiuose girdžiu džiovinančią savimylą,
Lai tau perkūnas « bakst ir viskas » juk neskauda..
Galbūt, kaip nors pajusi tikrą subrandintą jausmo supratimą..

Nenorim būt visi vienodi,
Tačiau, jei vyras ašaroja- džiaukis moterie,
Nes gausi tokį, kuris nebijo kumščiu glostyt ir myluot..
Jei vyras jaučia, verčiau ieškok jo ir jo žodžius tausoki,
Nes vieną dieną lovoj tu gali prabusti vieniša…

Galbūt užteks, galbūt tiesiog nereikia,
Tau- prozos kalvi, į eilėraščių dailidės darbus skverbtis..
Neslėpsiu, Tavo « smėlio moteris » lėkšta ir sudaiktinta vaidenas man..
Juk Ledo karalienei nė nereikia jausmo,
Turbūt skaičiukais tu kuri, bet ne mintim dvasingom..

***
(ištrauka iš neverta verkti lietuje 2005-2006m)

Monologai

I

Nuskendęs Atlantidos dievas,
Paklydusi dvasia laive tarp šmėklų,
Virtau aš saule tiems, kurie akli,
Tapau viltim vėl atrasta.
Aš baltas varnas tarp juodų,
Avis juoda tarp daugelio baltų,
Žmogus-naktis
Tarp begalės žmonių –dienų,
Toks mažas ir toks menkas,
Svetimkūnis  savo erdvėj,
Kaip žodis išdavikas
Tikėjimo rašte.
Kaip lizdas oloje –
Ne vietoj ir praradęs nišą,
Kurią maniau turįs gyvenimo rate.
Aš – laisvė vergo mintyse
Ir beprotystės vaistu gydyta,
Bet progresuojanti liga.
Aš jaunas nesudarkyta išmintim,
Bet mano mintys  virsta pelenais,
Vos kelyje  susitinku
Su neapeinama gyvenimo kliūtim.
Aš – ragas, šaukiantis visus į vieną,
Aš – balsas tavo
Ir tyla nakties.
Aš tiems, kurie šalti,
Ir tiems, kurie už šiaudo griebias,
Nes plūduriuoja tamsoje...

MONOLOGAI

I

Pasaulio vidury
Aš pats toksai kaip jūs.
Jei tu sakai: „Gyvenimu tikiu”, -
Tas žodis – mano kūnas,
O mano kraujas žodyje „dangus”.
Aš – ta žolė, kuri pirma
Į žvaigždę stiebias,
Aš – tas akmuo, prislėgęs širdį žmogui,
Nuslydusiam nuo gęstančios gyvybės krašto.
Aš – tas, kuris ant medžio tošies pasirašo –
„Gyvas! ”
Ir meta pagalį į žarijas.
Aš – žalias beržo lapas,
Paklydęs žiemoje...
Aš – laiškas smėly,
Išsiųstas adresu „Sacharos dykuma”.
Įduotas žmogui vienišam
Ir nesuvokiančiam, kas parašyta.
Aš – upė, tekanti į kitą pusę,
Aš – laisvas žirgas pievose –
Aš niekam nepaklūstantis.
Esu palaima dūstantis,
Kai tuzinas aplinkui šaukia „gelbėk”,
Aš – tas, kuris iš laivo bėga,
Jau po kapitono sielos.
Esu pagalba ir ranka,
Jei reikia – imkite ir plėšykit...
Imkite ir plėšykit!..

II

Aš dar viena raidė
Trečiajam knygos tome.
Aš – gęstanti žvaigždė,
Tirono aš malonė.
Aš – nuotrauka išblukus
Istorijos tėkmėj.
Esu karys nežuvęs
Fronto apkasuos šaltuos,
Nes tas esu, kuris į kulką lekia,
Nors ji dar liejama slapčia.
Aš – kaulai po žeme
Ir vaisius nokstantis.
Ištirpęs lašas sniego pusnyje,
Vandens fontanas džiūstančioje žemėj.
Aš – vakaro tyla
Ir ryto aš pašvaistė.
Aš – plaukas padaže,
Druska arbatoje.
Delikatesas ubagui
Ir užkandis poetinio žodžio gurmanui,
Aš – tas, kuris prie stalo sėda,
Anksčiau nei džentelmenai arba damos.
Aš – naujas etiketas,
Taisyklė svečiuose.
Aš – žirnis, rugiuose užaugęs,
Ir pauzė pragaro himne.
Aš – pabandęs laiką sulaikyti,
Bet laikas ėjo, negailėdamas manęs.

III

Aš – tas, kurį šešėliu mini,
Aš – vienas centas tėvo palikime.
Esu aš bilietas į niekur
Ir paukštis žiemą,
Pasiklydęs kelyje į pietus.
Aš – tortai devyni ir viena žvakutė,
Aš – slaptas ginklas,
Esu aš duryse akutė.
Bambukas kankiniui kankinti,
Aš – apskritojo stalo riteris,
Aš – trečias neminėtas brolis
Sūnaus paklydėlio.
Esu aš girtas kūdikis,
Alum pagirdytas – ne pienu.
Ir luošo rankdarbis,
Taip pat mezgimui virbalas.
Aš – vienarankio plaštaka,
Pilis duobėj...
Aš –  vakarinė pasaka,
Istorija prie laužo gęstančio.
Aš – tas, kuris praėjo
Pro mergaitę su degtukais.
Aš – surūdijęs kirvis ežero dugne...
Aš – paskutinis likęs puotoje,
Nors nieks neprašė: „Dar pabūki... ”

V

Aš tas, kuris per lentą braukė,
Bandydamas migdyti vaiką.
Aš – tas, kuris stovėdamas suspėjo,
Nes tie pirmieji šoko nuo uolos
Ir šaukė: „Broli, už tave! ”
Aš – tas, kuris visai netyčia
Neskrido lėktuvu, vėliau nukritusiu.
Aš – daugelis tarp vieno jūsų,
Aš – tarsi užmirštas raudono vyno butelis
Tarp sienų rūsio...

- - - - - - - - - - - - - -
Aš – tas, kuris gyvenimu tikėjo,
Nors, dievaži, ar jis tikėjo manimi?..

          skiriu sigridai, be pykčio