Kliedesiai apie Totaijiniją : Sadizmas

Garlabis Nanto važiavo savo žymiuoju milžinišku džipu, į kurį ir tai sunkiai visi jų vaikai tilpom, Kostinabau kryptimi, kai staiga jis labai labai sutriko ir nustebo, automobilis ties pirmu posūkiu trenkėsi gi, žinoma, į medį, sulinko visas priekis, tėškėsi jo ir kitų keleivių galvos į stiklą ir mirė netgi vienas jo vaikų, bet nė motais visa tai buvo Garlabiui. Išbėgo jis iš automobilio, atrodo avarijos nė nepastebėjęs, nors galva visa ir kruvina buvo, ir puolė dairytis į visas puses labai emocingai, net apsiverkęs, visas sutrikęs, išmuštas iš vėžių, matosi. Nubėgo kažkur toli, nė neatsigręžęs į automobily paliktą šeimyną. Jo žmona Morta, kuri irgi šiaip jau dukters savo nelabai gedėjo, nes jos tikros šlykštynės būta, naujų gi geresnių galės prigimdyti, ji mazochistė gi buvo, tai jai gimdymo skausmas pats didžiausias malonumas, dėl to gal ir turėjo jie tiek daug vaikų, ne gal šiaip net, tikrai dėl to. Kaip ten bebūtų, Morta susirūpino labai dėl savo vyro, nesgi labai jau neįprastai sau jis elgėsi dabar. Nubėgusi prie Garlabio, kuris stovėjo ant kalno sutrikęs žvalgęsi į visas puses ir verkė, bet ne iš liūdesio kokio tai tikrai, iš gryno susijaudinimo, sutrikimo.
- Ei, tu, ką čia dabar išdarinėji? – žaismingu tonu suriko Morta.
- Šitas kelias jis... Jis visai kaip mano kelias
- Kaip specialiai tau pastatytas asmeninis kelias tarp Valgredo ir Ravalio?
- Ne ne, kaip mano gyvenimo kelias. Va matai nuo to medžio aš gimiau, tada vaikystė gan ramiai praėjo, kaip kad ir kelias tiesus. Ir štai matai tada tas didelis staigus vingis, kai mama paliko tėtį ir mes persikraustėme į Nagutą. Viskas gi tada mano gyvenime pasikeitė. Tada, matai kaip jis staiga suplatėja po kokių 50 metrų? Čia kai mama laimėjo loterijoje ir pradėjome daug geriau gyventi, betgi tik kokius 2 metus mes tą lobį išsižioję švaistėm ir tada vėl susiaurėjimas. Ir po to, matai, dar vienas vingis, čia kai supratau, kad esu sadistas, bemušdamas savo mamą, kad naujus kailinius nusipirko, kai nebuvo jau ką valgyti visai, o kur po keliasdešimt metrų asfaltas pasidaro, čia aš sutikau tave ir visas gyvenimas iškarto labai pagerėjo, toliau kelias eina vis siauryn, nes vaikų daugėja, bet...
- Ou guš – svajingai pertraukia Garlabį Morta – „kur asfaltas pasidaro, čia aš sutikau tave“, gražesnio komplimento kaip gyva neesu girdėjus. Tik pala, ką aš tau ten norėjau pasakyti[susimąsčiusi]... eee... ai va. AVIGALVI TU!!! Per tave vos nenumiriau gi! - - -- Ką nepatiko?
- Aišku patiko, tai sužadino manyje geismą, ooo Garlabi, tu sušiktas pašlemėke, ateik pas mane. Aš buvau bloga mergaitė ir mane labai reikia nubausti. [geidulingu balsu] skaudžiai nubausti.
- UUUU mergyt, tu pasigailėsi dar šitų savo žodžių tu dar prašysi pasigailėjimo.
- Paimk mane, budeli!

Išsitraukė iš kišenės parkerį Garlabis ir smeigė visa jėga savo žmonai į šlaunį. Kraujas ištryško fontanu, labai primenančiu Buckinghamo fontaną Čikagoje, gilai giliai ta rašymo priemonė sulindo daug giliau, nei tau ar man duriant lystų nesgi kadangi totainas Garlabis yra, tai jis gi daug geriau išvystitus tricepsus turi, negu, kad žmogus, o būtent tricepsai parkerio dūrimo veiksmui labiausiai ir reikalingi,. Išvis gi totainų kai kurie rankų ir dar krūtinės raumenys daug didesni ir stipresni yra, negu žmonių. Tam įtakos tikriausiai labai turėjo, istorikų manymu, maždaug 1815 – 1830m vykęs karas „visi prieš visus“. Tą karą paskelbė karalius tuometinis, sakė jis, kad pasaulis per mažas tokiai daugybei žmonių. Erdvės pritrūko todėl, kad Totainija milžiniškas (bet nepakankamai) urvas gi iš tikro yra, po Etiopijos kalnynu jis slypi ir tuo laikotarpiu (1815) jie dar nežinojo, kad egzistuoja ir pasaulis už šito urvo ribų., sužnojo jie apie tai tik 2047m per 3 pasaulinį karą, kai Indija numetė atominę bombą ant Etiopijos dalies, kur, kaip manyta, buvo Saudo Arabijos kariuomenės bazė. To sprogimo metu dalis Totainijos buvo sunaikinta, bet likusiai daliai buvo atverti vartai į platųjį pasaulį ir jie į jį išėję, žinoma, apako gi iškart, akloji karta, kaip ją vėliau vadins, bet čia tik Brotruto ir Naguto gyvenvietės ir dar vienas kitas iš Banbudu. Suprantat, tame jų urve gi žiauriai tamsu buvo, mūsų akis ten nieko nieko nematytų, bet totainų ir kitų ten gyvenančių gyvūnų akys prie tos tamsos prisitaikiusios buvo, labai labai jautrios, dėl to tiesioginę saulės šviesą išvydusios iškart nustojo veikti. Bet vėliau amerikiečiai sukūrė totainams specialius labai užtamsintus akinius ir su jais galėjome tada jau drąsiai lįsti iš savo urvo.

Su Totainais iš pradžių buvo sunku susikalbėti, jie turėjo gi tik menkai išvystytą kalbą ir labai jau ribotus, siaurus protelius. Bet, tiesą pasakius, tik juos atradus, tai nelabai kam tie totainai ir rūpėjo, nes didžiulis karas gi vyko. Pasaulis totainiškąjį šoką patyrė tik karui pasibaigus 2049m, kai suprato kažkas, kad čia ne belaisvių stovykla, kokia, kad čia žmonės liesi ne dėl žiauraus arabų elgesio, kad augalai čia ne šviesą, o vėjo ir vandens tekėjimo energiją naudoja procesui, panašiam į fotosintezę vykdyti, kad visai čia kitas pasaulis pasislėpęs, visai šalia, tik nelabai didelis, todėl tuometinis karalius ir paskelbė tą karą „visi prieš visus“, nes nebebuvo vietos gi nė kiek, visai visi susispaudę turėjo gyventi, vieni ant kitų miegoti ir tuštintis, maisto žiauriai trūko ir jau čia jokios idiotiškos, padėčiai pagerinti sukurtos, religijos nebepadės. Tai pasakė karalius „visi žudykit visus, už tai atlyginta jums bus, kuo tiksliai nesakysiu, bet labai jau gera jums nuo to bus, verta patikėkit, ajai jūs manim patikėkit, prizas visko vertas. Teprasideda žudynės“. Ir neprasidėjo. Tas paslaptingasis, niekur neįvardytasis, bet labai jau reklamuojamasis atlygis iš pradžių nelabai ką ten ir tesudomino. Nužudė tada ką nors tik vienas kitas, ir tai tik dėl to, kad visada norėjo tą padaryti ir dabar vagi puiki proga, kai tai teisėta pasidarė, nužudyti kokį savo seną nekenčiamą priešą, sesę, kuri visąlaik nervino ar kaimyną, kuris per daug triukšmo kėlė ir t. t. ir pan. Nu ir aišku iš smalsumo atnešė jau tas kepenis lavono, ko buvo reikalauta, kaip gero darbo įrodymo, ir davė jiems už tai karaliaus pavaldiniai miltelių kažkokių tai, visai neišvaizdžių, pasakyta buvo įkvėpti visus juos pro nosį ir tiek. Šlykštus jausmas įkvėpus. Nesąmonė. Geriau jau būčiau tas kepenis trantiniui sušėręs, pramoga gi žiūrėt, kaip jie ėda. Bet va ko tai visai faina dabar būtų imt ir tų miltelių pakartot.
- Taigi sakei, kad šlykštu buvo!
- Jo šlykštu žiauriai bjauru ir kvapas kažkoks negeras. Be to, jo išgėręs pajutau labai didelę baimę, nežinau kodėl, net nežinau tiksliai ko bijojau ir burna dar kažkaip labai išdžiuvo, taip netgi nenatūraliai... nu bet vat visai nieko dabar būtų dar jų paragaut. Tiesa pasakius ne visai nieko, o aš noriu, velnias negaliu, kaip noriu, aš apie nieką kitą galvot nebesugebu, šiąnakt užmigt negalėjau drebėdamas, kaip noriu, aš nesuprantu kas man yra, vemiu ir vemiu nuo to daikto, bet kažkaip man atrodo, kad jei dar kartą jo paragaučiau, tai pagerėtų man, vėl žmogumi pasijausčiau ir dar tą keistą tokį jausmą... Velnias, aš bet ką galėčiau padaryti, kad dar kartą tai pajausčiau, klausyk, tu labai nori gyventi?
- Ką? Kaip suprasti?
- Galėtum man savo kepenis truputį paskolinti? Aš šiaip net nežinau kam jos reikalingos yra, strypso ten pašonėje, toks gumuliukas ir...
- Tu juokauji?
- ... va, pagalvok ir gerą gi darbą kitam žmogui padarytum, tavo gyvenimas, gi, pripažink toks truputį nuobodokas....
- Tikiuosi tu juokauji
-... aš nemanau, kad tu per visą jį iš tikro patirsi tiek džiaugsmo, kiek aš patirčiau tų miltelių dar kartą paragavęs, tą šleikštulį nosyje pajutęs, kuris užlieja visą kūną taip palengva ir tada... Žinai gi tu, kad mano nuomonė vienintelė prasmė gyvenime yra satisfakcija, nesvarbu kieno, visų žmonių satisfakcija, įskaitant ir mano yra vienodai reikšminga, reiškias aš dėl kiekvieno laimės turiu stengtis, tiek pat kiek dėl savo. Paprastai šis požiūris veda į altruizmą, kitų linksminimą, betgi tai nereiškia, kad ir savo laimę pamiršt visai turiu, ir vat šį kartą manau, kad prasmingiausia pasauliui būtų nužudyti tave, tu juk supranti mane?
- Taip, žinoma, suprantu, geriau pagalvojus, tu teisus. Jei jau taip nori... žudyk.
- Ačiū, tu tikras draugas – tariau ir draugiškai pasmaugiau. Na gerai, gal ir ne visai taip dialogas šis nusibaigė, bet nei vienas gi iš mūsų nėra šventas. Tada Išsiėmęs peilį pradėjau isteriškai mėsinėti, ieškoti tų jo kepenų, kai išgirdau klyksmą:
- EEEEEEEEEEEEEEEEEEE!!! Tu šunsnuki, nužudei mano vaiką, kaip tu galėjai, nevidone tu, nu ir t. t. ir pan.!!! [labai piktai]
- Jis pats sutiko, prisiekiu
- Aš tave...
Nu, vienu žodžiu, baigiasi viskas mudviem iki mirties besimušančiais. Aš laimėjau, nes peilį turėjau, bet pakeliui į kepenų surinktuvę, užuodė tą mano dviejų organų laimikį kitas maniakas, na ir gavau ietį į nugarą. Aš padariau kvailą klaidą, kad į atvirą erdvę išėjau, bet tai man atleistina, nes aš dar nežinojau, kas per padėtis mūs gimtoj šaly formuojasi.

O padėtis tokia, kad visi jau užsikrėtę, kad visi tavo kepenų trokšta, bet kuris neapgalvotas žingsnis gali būti paskutinis ir reikia dėl to būti be galo atsargiam ir taktiškam, kad išgyventum nors kurį laiką. Tie, kurie nebuvo nugalabyti ir nespėjo miltelių paragauti per pirmą bangą, pamatė su kokiu milžinišku geiduliu trokšta to narkotiko aplinkiniai ir pagaudavo juos milžiniškas smalsumas, kuris dar prisidėdavo, o gal net pasidaugindavo iš smalsumo, kurį suteikė tas mistiškas karaliaus kalbėjimas apie paslaptingąjį prizą, nu ir tas jau milžiniškas dabar smalsumas irgi neleisdavo jiems naktimis užmigti, jausmas buvo, kad kiti jaučia kažkokį aukštesnio lygio pasitenkinimą, kad tų žudančiųjų gyvenimas įdomesnis, kad tu atsilieki nuo mados ir, be to, jeigu gi tu nežudysi, tai tave nužudys. Jeigu žudysi, aišku, irgi nužudys, bet vis ant dūšios ramiau. Tik nebelabai tokie galėjo konkuruoti su tais tavo kepenų bet kokia kaina norinčiais, miltelių jau prisirijusiais maniakais. Bet tie maniakai, tai jūs negalvokit, milteliai jų smegenų neužokupuodavo taip jau, kad visai protaut nesugebėdavo, atvirkščiai, narkotikas net skatino truputį jų taktiškumą, atsargumą ir budrumą – savybes, kurios visai šiuo metu nebūdingos buvo Garlabiui, nes jis vis sukinėjo, giliau dūrė tą parkerį žmonos šlaunyje, suleido dar dantis į petį jos, vėlgi iki kraujo.
- Neeee, ne, tik ne tai, man taip beprotiškai skauda, pasigailėk manęs! – rėkė įsiaudrinus Morta.
Garlabis iškišo parkerį iš šlaunies ir iš susijaudinimo smarkiai per smarkiai dūrė jį žmonai į pilvą ir dar pasuko jame gan stipriai, tai kraujas tryško į visas puses, labai labai seksualiai. Garlabis tada skubėdamas išsitraukė genitalijas, pakėlė jos sijoną ir pradėjo lytinį aktą, vis dar neištraukdamas parkerio iš pilvo, spausdamas jį vis stipriau ir stipriau. Morta be galo įsiaudrinus aimanavo, prašė dar, bet kažkaip jos balsas vis tylesnis ir tylesnis darėsi, silpnėjo su lyg kiekvienu varpos įkišimu, kol galų gale visai nutilo.
- Morta, kas tau? – susirūpino Garlabis, bet vėlu jau buvo, kūnas po truputį šaltas darėsi, dunksėjo paskutiniai jos širdies smūgiai. Morta mirtinai nukraujavo. Garlabis įsiuto, norėjosi, jam iš to pykčio ką nors nugalabyti. Vaikai suprato, kad būti netoli savo tėčio dabar ypač nesaugu, panašiai, kaip kad nesaugu buvo būti Totainijoje to „visi prieš visus“ karo metu, kai tėvai irgi savo vaikus nuolat žudydavo (dažnai gimdydavo, vien tik tam, kad iškart nužudytų), kaip ir broliai seses, draugai - draugus, priešai - irgi draugus, nes prie jų prisėlinti nepastebėtam lengviau, bet kas, geriau pagalvojus, yra draugas tokioje visuomenėje? Bandė aišku kažkas su kažkuom sąjungą kažkokia sudaryti, net armiją, bet iširdavo viskas po pirmos galimybės smogti kolegai iš už nugaros. Niekada niekas nuo to karo paskelbimo nebeturėjo šioje šalyje ramybės, nesijautė saugus, visi turėjo nemigos problemų, o kas jų neturėjo, greitai užmigo amžinu miegu.

Ir žudėsi taip visi ir žudėsi ir vėl žudėsi ir dar žudėsi ir netgi po to dar truputį žudėsi. Karalius jau seniai pasakė, kad baikit jūs viską, nebeduosiu jums aš jokių miltelių, betgi suprato žmonės, kad ne šiaip sau ten būtent numirėlių kepenų jis prašė, o ne galvos sakykim, nes iš kepenų tie milteliai ir gaminami buvo. Nutekėjo po kurio laiko ir visa informacija kaip tą narkotiką pačiam gamintis ir niekam ten jau neberūpėjo karaliaus pavaldiniams laimikius nešti. Viskas baigėsi vieną labai gražią dieną, kai kažkoks genijus suprato pagaliau, kad ne vien žmonės kepenis turi ir netgi, pvz.: totainiškųjų jaučių organai šitie daug skanesni. Bet, sakyčiau, vėlokai tai nutiko. Mokslininkai mano, kad iki karo Totainijoje gyveno apie 53 milijonai totainų, o tik jam pasibaigus – maždaug 25tūkst. ir praktiškai visi narkomanai. Liko tik patys nagliausi, savanaudiškiausi, žiauriausi, daugiausiai nemigos kankinami, atsargiausi, šaltakraujiškiausi stipriausi ir geriausiai mėtantys ietį. Tuos bruožus jie perdavė savo vaikams ir tie savo vaikams ir t. t. ir taip įsivyravo šios savybės totaininų visuomenėje, ypač savanaudiškumas. Taigi sudėję visus aukščiau išvardintus bruožus gausite tipišką totajinietišką charakterį.

Dar apie tas ietis norėčiau kelis žodžius tarti, nes aš čia jas vis paminiu, bet taip gerai ir nepaaiškinu kas per daiktas tai yra. Tuo metu ietys buvo vienintelis ir dėl to labai svarbus mūsų ginklas. Reikia pasakyti, kad jos buvo beprotiškai sunkios, ir tam, kad jomis naudotis reikėjo turėti labai didelius tricepsus. Kas tokius užsiaugino, tas turėjo labai didelį pranašumą prieš visus kitus to karo metu. Manoma, kad iš nemažos dalies dėl to ir turi dabar totainai tokius didžiulius, gigantiškus, gargantiueliškus tricepsus ir dar kai kuriuos kitus raumenis, reikalingus ieties metimui. Dėl šios priežasties, 2056 metais Totainijai gavus išimtinę teisę (be atrankos varžybų) dalyvauti olimpiadoje, be futbolo, krepšinio, ledo ritulio rinktinių, pasiuntė jie ten ir savo ieties metikų keletą. Ir štai Kanota Ad Gi stovi su ietimi vidury olimpinio stadiono, visos tribūnos į ją akis išplėtusios, visos kameros į ją nukreiptos, nes visi tikisi išvysti dar vieną totainišką komediją, taip linksmino jos žiūrovus visos olimpiados metu. Švyst Kanotą tą lengvutį ietpalaikį, nė kiek neįsibėgėjusi, nė kiek nepastenėjusi, iš nemokšiškumo beveik tiesiai į viršų, į zenitą, taip, kad ietis tik kiltų, vos vos į priekį judėdamas. Publika užtyla, visi nuostabos ir šoko kupinomis akimis seka ietį, kuris skrodžia dangų milžinišku greičiu, vis kyla ir kyla, aukštai aukštai, nė negalvodamas leistis pradėti, atrodo saulę pradurti ruošiasi. Nebesimato jau to ietės visai, o žiūrovai vis dar spokso į dangų savo akim netikėdami. Po truputį, palengva plojimai pradeda girdėtis iš tribūnų ir netrukus perauga jie į ovacijas milžiniškas, beprotiškas, atsistojusi visa salė klykia, kurtinantis triukšmas, negirdėtas nematytas dalykas – net atletai visi, numetę savo diskus ir pamiršę bėgimus ploja (išskyrus, žinoma, jau apsižliumbti suspėjusias ietės metikes), ir pati Aknota jau verkia iš džiaugsmo, nors ir tik miglotai supranta, ką tas klaspsenimas reiškia. Tiek visi iš jos šaipėsi, tiek visi iš Totainijos šaipėsi ir štai dabar pagaliau sulaukė ji pripažinimo, parodė visiems, kad yra už nieką neprastesnė, suspardė subines toms pasipūtusioms varžovėms, kurios juokėsi iš jos persirengimo kambaryje, dabar prasmegs tos visos „profesionalės“ užmarštin ir visam laikui, nes visas pasaulis šlovins Aknotą, garbins ją kaip bitlus 1964 - taisiais, kokia šlovinga ateitis jos dabar laukia, kaip garsiai dabar visame pasaulTYKŠT sminga ietis tiesiai žiūrovui vienam į galvą, ištykšta jo mėsa visur aplinkui, krenta lavonas ant priešais sėdinčių ir kraujas, daug daug kraujo, kraupus kraupus, šlykštus šlykštus vaizdas, publika visa amo neteko, nors ne kažin kiek to amo pas ją ir buvo belikę po to Aknotos metimo, bet dalykas tas, kad ta prakiekta ietės nusileidimo vieta viską pakeitė, gal net aukštyn kojom apvertė, o gal ir dar daugiau. Suprato po šio įvykio žmonės, kokie nepanašūs į Homo sapiens yra totainai. Į mus ir taip jau žiūrėjo visi, kaip į cirko išsigimėlius, o dabar galutinai praradom mes žmogaus statusą ir tapome gyvūnais. Biologai iškarto gi, vos tik mus atradus, rėkė, kad čia nauja rūšis gyvūnų visai, gi nebegali jie su žmonėmis vaikų susilaukti net, tiek skirtingi organizmai. O jei ne žmonės mes, tai mums tada ir visokios visuotinės teisių deklaracijos, Ženevos konvencijos negalioja, praktiškai beteisiais tada tapome. Mokslininkai mus, kaip labiausiai į žmones panašius organizmus pradėjo naudoti vaistų išbandymui, įvairių tyrimų, kuriuos buvo draudžiama daryti su savo rūšies individais, darymui. Paprasti žmonės pradėjo totainus kaip naminius gyvūnėlius arba vergus laikyti. Dažniausiai liepdavo jiems visus ten visas dulkes valyti, šiukšles nešti, distancinį padauoti ir už tai tik maistu atsidėkodavo, kurį vartoja šie gyviai labai taupiai - daug pigiau atsieina negu tarnas žmogus. Taip pat labai patiko totainai vienišiams ir nedideliems vaikams. Išmokai juos kalbėti gimta kalba ir jau turi draugą savo kambary, daug geresnį, nei šunį ar katę, nes su šituom gali gi ir kortom kokiom žaisti arba visokius ten monopolius ir krepšinius, ir pasikalbėti kokiomis nors nelabai giliomis temomis, išsipasakoti, mergaitės mėgdavo totainus visokiausiais rūbais aprengti, išpuošti, na, o berniukai... Vis dėlto svarbiausia totalinių (nu ir totainų patinų, bet vis dėlto retesni atvejai) funkcija buvo kaip beveik legalių sekso vergių, jos didelei daliai vyrų dar patrauklesnės atrodė už žmonių pateles ir gali gi turėti tokią savo namuose ir naudotis kada ir kaip panorėjęs. Turtingesnieji mėgdavo dar ir savo naminių gyvunėlių išvaizdą koreguoti: darydavo savo totainėms plastines operacijas, kol paversdavo jas savo galvoje turėtais idealais ir tada jau labai labai jas mylėdavo. Dažniausiai laikydavo tokias verges narvuose, kad pabėgti negalėtų, bet dažni atvejai buvo ir kai leisdavo vaikščioti po namus, prie to pačio stalo valgyti ir tuo pačiu tualetu naudotis. Daug buvo žmonių, kurie su jais kaip išvis su lygiais elgėsi, atsirado net ir susituokti norinčių, bet tik Olandijoje tai leidžiama buvo. Kaip ten bebūtų apėmė pasaulį totainų manija, daugybė atsirado trokštančių tokį įsigyti ir greitai pritrūko jau gero amžiaus totainų, ypač dailių patelių, taigi imta buvo juos masiškai klonuoti ir ne bet kaip dar, o su genetiniais pakeitimais, kad gražesni, darbingesni, nuolankesni jie būtų. Ir, matyt, persistengė jie visa tai darydami, nes atsirado labai daug tuo pasibjaurėjusių. Protesto akcijos prieš totainų išnaudojimą prasidėjo didžiulės ir darėsi vis agresyvesnės ir agresyvesnės. Atsakingi už tai valdininkai greitai ėmė su jais sutikti ir vėl buvo gražintas tada totainams žmogaus statusas ir uždrausta juos narvuose ar kur kitur laikyti. Jiems nutarta sukurti naują valstybę per karą visiškai nuniokotos Saudo Arabijos pietuose (atgal į urvą jų kišti negalėjo, nes jis, dėl unikalios floros ir faunos paskelbtas griežtai saugomu gamtos paminklu) ir ten už milijardus dolerių pastatė didžiulį miestą ir suvežė visus totainus ir su didele parama iš kitų valstybių, jie ten gyveno kažkaip. Totainija ir dabar yra pilnateisė valstybė su savo teritorija, karaliumi (negalėjo gi nutraukti šimtus metų trukusios dinastijos taip nei iš šio nei iš to, ir šiaip daugelis totainų tam būtų nepritarę), savivaldybe, policija, įstatymais ir teismu, kuriame dabar prokuroras prisiekusiesiems rodo šiurpias Garlabio žmonos Mortos lavono nuotraukas. Nėra nei 4 kvadratinių cm čia be mėlynių, įdrėskimų, pūlinių, nudeginimų ar įdūrimo žymių. kairioji krūtis prapjauta į dvi dalis, mėsa jų išdribusi visai, pilve milžiniška skylė, matosi pro ją organas kažkoks, nuo nugaros nulupta oda, ties alkūne ir dešiniosios kojos keliu matosi atviri lūžiai su smarkiai išsikišusiais kaulais, taip pat kaukolės dalis viršugalvyje matyti, žiauriai sudraskytos šlaunys, dešiniosios rankos pirštų likę tik 2, o abiejų kojų - tik didieji pirštai, ir tų mėsa visa išdribus, iš pažasties išlindusi kažkokių tai sausgyslių raizginys, abi akys su dideliais ir sultingais fanarais, o kairioji akis kažkokia visai išplaukusi, nesuprasi, kur ji prasideda ir kur pasibaigia, lūpų nėra, nosies vietoje neaiškios formos bubmbulas, o visa kita tiesiog nusėta mėlynėmis ir įdrėskimais. Keli prisiekusieji išėjo į tualetą išsivemti, negera pasidarė ir teisėjui.
- Aš galiu viską paaiškinti – prakalbo Garlabis – suprantate, jai patinka skausmas, mes taip visada darome, tiesiog tą kartą pernelyg įsijautėme ir padarėme tik klaidą, kad ne botagus ar verdantį vandenį naudojom, bet aštrius daiktus.
- Tai jūs prisipažįstate, kad visos tos žaizdos, nudeginimai ir mėlynės yra jūsų darbas?
- Aha, daugelis, mes taip žaisdavome
- Jūs savo nėščios žmonos mušimą vadinate žaidimu?
- Na, šiuo atveju taip, nes mums abiems tai patikdavo.
- Negi jūs iš tiesų manote, jog mes patikėsime, kad jūsų žmonai tai[vėl iškeldamas nuotrauką] patiko?
- Na taip
- Nors šį klausimą užduoti yra turbūt labiau jūsų gynybos darbas, bet ar ji rodė kokius nors ženklus, kad jai tai patiko?
- Jo. Ji visada labai aistringai maldaudavo, kad jos pasigailėčiau ir geidulingais aikčiojimais pasitikdavo kiekvieną drėskimą ar dūrį. [ir t.t. ir pan.]

Neperįtaigiausias Garlabio kalbėjimas lėmė itin žiaurią prisiekusiųjų bausmę – palikti jį dykumoje pririštą prie žemės ir su kraujuojančia žaizda genitalijose, kad atskristų trantiniai ir iš tos vietos valgytų. Ilsėkis ramybėje, Garlabi, kuo greičiau ir kuo neskausmingiau, visi tau to linkime, visi tave palaikome.

Skirta Garlabiui Nanto atminti