Pabaiga III. Kitoje pusėje

- Vistiek nesuprantu kodėl pasirinkai būtent ji.
- Jis atrodė tinkamiausias iš visų galimu.
- O man atrodo kitaip. Jo neapgalvotas poelgis galėjo mus sužlugdyti!
- Tai buvo apskaičiuota rizika. Bet to, juk jam pasisekė iš pirmo karto.
- O jeigu jam nebūtų pasisekę? Ir išvis - Denis Steileris... Vardo keitimas rodo nevisavertiškumo kompleksą.
- Tai tik daro jį labiau nuspėjamą.
- Tavo tiesa. Pažiūrėsim kas iš to išeis.

***

Staiga plojausi į kažką minkšto ir šilto. Pasirodo tai buvo kažkokio peraugusio begemoto pasturgalis. Koks aš kvailas. Juk tai galėjo būti plytinė siena! Arba galėjau dabar ilgai ir nuobodžiai kristi nuo skardžio. Ir išvis - vaidinti šuolininką su ramentais nepatartina.
Staiga begemotas pirstelėjo, ir mano veidą švelniai paglostė kvapnaus oro gūsis. Pasitraukiau toliau. Apsižvalgiau. Aš buvau nedidelėje laukymėje, apsuptoje medžių. Viduryje jos buvo nedidelis vandens telkinys. Na, žinoma, jeigu žalią garuojantį skystį galima vadinti vandeniu. Begemotas buvo į jį įbridęs. Dėkui dievui už pasturgalį, nes dabar tikriausiai smagiai sau pliuškenčiausi neaišku kame. Oras atrodė tinkamas kvėpuoti. Galbūt buvo per šiek tiek per daug deguonies, ar ko nors kito, nes jaučiausi šiek tiek apsvaigęs. Toje vietoje, iš kurios turėjau iškristi jokios juodos dėmės nebuvo.
Paieškojęs įsitikinau, kad nebuvo ir mano tušinuko. Gal  begemotas surijo, ar koks kitas padaras ką padarė. Kadangi kitų padarų nesimatė, o prie šitokio didžiulio gyvūno kabinėtis netroškau, nusprendžiau paėjėti iki miško, prie kurio matėsi kažkokie krūmynai.
Prisiminiau, kad nepasiėmiau nieko valgomo, o ant krūmų kaip tik augo kažkas panašaus į obuolius. Nusiskyniau keletą. Tikrinti ar jie valgomi dar nesiryžau, bet žinojau, kad kažkada vistiek teks. Prisikišau obuolių i kišenes ir patraukiau i mišką.
Staiga pastebėjau kažką išraižytą ant medžio. Priėjau ir pažiūrėjau atidžiau. Ten buvo gana dailiai išraižyta išsižiojusio žmogaus galva (kažkodėl ji man priminė Briusą Vilisą). Jai į burna vedė rodyklė. Pasekiau kur ta rodyklė prasideda ir kitoje medžio pusėje pamačiau
išraižyta daiktą, labai panašų i tuos, kurių dabar turėjau pilnas kišenes. O šiaip raižinys buvo labai tikslus. Sakyčiau - tikro menininko darbas. Paėjau toliau ir ant kito medžio pamačiau panašų raižinį, tik rodyklė buvo nubraukta, o vietoj obuolio buvo žuvis. Atrodo kažkokia lydeka su ūsais. Ši galva man priminė kažką iš „Matricos“. Rodos Morfėjų.
Daugiau pasivaikščiojęs aptikau ir daugiau raižinių su skirtingom galvom ir skirtinga fauna bei flora kitose rodyklių pusėse. Kartą aptikau Pamelą Anderson, kuriai buvo uždrausta valgyti skylėtą grybą. Dažniausiai galvos buvo panašios į kokį nors aktorių, tad
nusprendžiau kad čia visi aktoriai, tik kai kurių aš tiesiog nesu matęs ar neprisimenu.
Taip bevaikščiodamas aptikau nedidukę trobelę šiaudiniu stogu. Aplink ją buvo pastatyta kokių trisdešimties centimetrų aukščio tvorelė, o kieme lakstė maži, plunksnuoti, žiurkes primenantys padarai. Prisiminiau raižinį su Švarcnegeriu - valgomi. Kairėje trobelės
pusėje buvo nedidelis priestatas. Jeigu tą Švarcnegerio skanėstą laikysime vištomis, tai čia tikriausiai bus tualetas. Peržengiau tvorelę ir pabeldžiau į duris...