Draugystė

- Atsiprašau, gal žinote, ar nuvažiuosiu aš į Grušo gatvę?
        Nenoriai pasisuku. Septyniasdešimtmetis bedante šypsena ir, matyt, nuo žvynelinės nusilupėjusia nosimi spoksojo mano pusėn.
        - Na... Jeigu važiuojate, vadinasi, kažkur nuvažiuosite. Nežinau.
        Ausyse vėl suskambo „Dead Can Dance“ pirmieji akordai, keliones namo iš universiteto ūksmingu Kaunu paversdamos dar nykesnėmis.
        Tais metais jaučiausi labai vienišas. Nenusisekusi jaunatviška meilė padažytomis purpurine spalva lūpomis ištarė „noriu būti senmerge“, įvarydama man kokčiai nemalonų slogutį. O dar tas ruduo, kaip niekada nusmurgęs ir purvinas...
        - ... atsimenu, šiuo keliu važiuodavau iš gamyklos namo. Buvau stalius... - sakinių atplaišas išgirstu pro verksmingą Lisos Gerrard aimanavimą brenton muzikiniu stiliumi. - tada čia, va, šitoje vietoje buvo katilinė ir...
        - Jeigu aš pasakyčiau, kad man jūsų gyvenimo istorija neįdomi, tuo labiau su bereikšmėmis katilinėmis ir ypač dėl to, jog savasis man įsiėdęs niežti, ar paliktumėte mane ramybėje...?
        Artėjome prie galinės maršruto stotelės. Tik dabar įsižiūrėjau į paliegusį vyruką: gigantiški senoviški akiniai, balnojantys pakumpusią, mėsingą nosį, rankose prišnerkšta nosinė, ką jau kalbėti apie lazdą, neskrupulingai nudrožtą ir aplipusią įsisenėjusiu nešvarumų sluoksniu. Prisispaudžiau arčiau lango.
        - Atismenu ir aš savo jaunystės meiles... Buvo tokia Katrė. Graži, stotinga merga buvo, bet man niekaip nesisekdavo jos per šokius pakadrinti. - toliau tęsė senukas. Autobusas pakrypo galinės stotelės link. Suklusau.
        - O mergaičių buvo kaip šieno. Ir meilių buvo. Jaunuoli, nesijaudink, sutiksi savo damą.
        - Bet... - bandžiau įsiterpti ir paprieštarauti, jog jis nė nenumanąs, koks biesas sukasi mano galvos labirintuose ir neduoda ramybės.
        O jis buvo teisus. Žodžiai, sakiniai sukosi ore, virsdami į pelėsiais apaugusias istorijas, senovines, bet neįtikėtinai artimas man.

        Namus pasiekiau po ilgo pasivažinėjimo autobusu. Be tikslo. Be savo galvoje kankinamų, dresuojamų minčių arkliukų.
        Dažnai sutikdavau Algimantą važiuodamas iš paskaitų namo. Persimesdavome keliais sakiniais, kartkartėmis peraugdavusiais mano jaunatvišką „susiasmeninimą“ ir pavirsdavusiais nuoširdžiomis dviejų laikų istorijomis, besipinančiomis ir virstančiomis į tikrumo, gyvenimo mokyklą. Autobuse.
        Sužaliavo vėjavaikiškas pavasario veidas už autobuso lango. O Algimanto jau kelios savaitės nesimatė. Prisiminiau kartą mums besišnekučiuojant ištartus žodžius:
        - Kas galėjo patikėti, jog bevažinėdamas pas vaikystės draugą, su kuriuo kartu ir Sibire buvome, ir nuo priešų gynėmės, sutiksiu kitą draugą. Tiktai mirtis, nedorėlė, galėtų jus iš manęs atimti. Važiuosiu ir važiuosiu.

        Nebemačiau jo. Sunku netekti, gera turėti savyje. Draugo, bent mažytę dalelę, atrenovavusio mano tokį sukaustytą ir vienišą pasaulį.