Pasaulis pro VIP klasės akinius

Į savo ložę įžengiu lygiai be penkiolikos šešios. Spektaklis dar neprasidėjęs, o veidų, kurių sąvininkai moka madingai vėluoti, dar taip pat nesimato. Pasitaisau savo eilutės apykaklę, kad atrodyčiau kuo rimtesnis, ir stoviu pasitempęs. Nebeturėdmas, kuo užsiimti, pagalvoju, kad mano rankovių segtukai šioje aplinkoje gali jaustis nepatogiai, tad kaip mat juos patikrinu – jie savo vietose. Aplinkui matau tik tuos, kurie į spektaklį nevėluoja. Tačiau šį kartą nevėlavau ir pats.
    -    Būkit prakeikti, prasčiokai, - susigadinęs sau nuotaiką tokiomis mintimis, sėdu į raudonu aksomu aptrauktą kėdę ir atsilošęs laukiu spektaklio pradžios.

    Pro mano užnugarį bando prasprukti raudonu kostiumu pasipuošęs vaikis. Matyt, užkulisių pasiuntinukas, nes ponai raudonais kostiumais nesirengia. Aš ir pats vengiu tokių spalvų, nes žinau, kas yra skoninga. Susinervinęs nuseku akimis prakeiktąjį prasčioką ir pradedu kramtyti nagus.

    Iki spektaklio pradžios belieka vos penkios minutės. Kitose ložėse matau besirenkančius tuos, kurie žino, kas yra madingas pavėlavimas, ir dar labiau pradedu juos niekinti viduje, mat pats sau noriu tai leisti, bet mano rankovių segtukai mane laiko. Kairėje trinkteli durys ir jaučiu, kaip skuodžia raudonkostiumis. Atsisuku ir velnio akimis jį nužvelgiu.
    - Sutrukdžiau? – atsainiai paklausia prasčiokas.
    - Ar sunku nors akimirką prieš spektaklį leisti ponams ramiai pasėdėti? – perklausiu jį.
    - Kokiems dar ponams? Jūs čia vienas sėdit..
    - Jie ateis! – staigiai ir kiek per garsiai jį pertraukiu. – Jie žino, kaip reikia mandagiai vėluoti. Jie mano draugai.
    - Tai tada akivaizdu, kad jūsų draugai daugiau išmano apie stilingą vėlavimą nei jūs, - pasišaipo parazitas.
    - Dink iš akių, kvaily! – surinku ir mosteliu ranka jam prieš akis, tačiau iš mano rankovės tiesiai jam po kojomis nukrinta rankovės segtukas. Pasilenkęs jį paima ir tiesia išsiviepęs:
    - Ar tai jūsų netikras deimantas?
    - Dink, kvaily, dink! – dar garsiau griebdamas jam iš rankų segtuką surėkiu. Matau, kaip jis triumfuodamas eina link kitų prasčiokų, apisrengusių raudonais kostiumais, ir pašaipiai su tais teatro „karaliais“ žvilgčioja į mane.

    Paraudęs iš įsiučio atsilošiu savo kėdėje ir žvelgiu per balkono kraštą į atėjusius pasižmonėti masių atstovus. 
Iki spektaklio pradžios dar visos dvi minutės. Jaudulys nuslūgo, o ir tie prakeiktieji parazitai man nebetrukdo savo pašaipomis. Galiu ramiai pasiruošti artėjančiam vaidinimui. Galingai atsikrekščiu kelis kartus, bet į mane niekas nenori net žvilgtelėti. Atsiverčiu spektaklio skrajutę ir paskubomis permetu tekstą akimis: Pvadinimas „Iškepti ant saulės“, Režisierius – taip, taip, taip! Aktoriai – aha, girdėti. Dirigentas - ... Numetu skrajutę ant šalia esančios kėdės ir nusprendžiu, kad šis spektaklis bus geras. Užmetu akį į savo šveicarišką laikrodį, ant kurio kitos pusės šmėsčioja užrašas MADE IN CHINA. Negana to, kad prisiveisė, kaip triušiai saulėtą dieną, tai dar teršia pasaulinio garso prekių pavadinimus. Iš susinervinimo persisiveriu per balkoną ir žvelgiu į uteles, kurie vis bando sėsti ant kėdžių, kurios nėra raudono aksomo kaip manoji.

    Pasibaisėjęs man neprilygstančiais „žmonėmis“ iš apačios, su pasitenkinimo šypsena džiaugiuosi savo statusu. Pasitaisau peteliškę ir atsikrekščiu. Tik netikėtai,  vieną iš tų nuostabių gyvenimo akimirkų, pamatau toje pilkoje masėje sėdinčią deivę. Nuostabos pilnomis akimis pasilenkiu prie balkono krašto ir iš po apkasų stebiu moterį, kurią jau esu matęs sapne. Tai ji ta moteris, kurios laukiu. Tai jai saugau vietą savo ložėje. Iš susijaudinimo mano kumpa nosis užuodžia jos vandenyno gaiva dvelkiančius kvepalus. Ji kažkam mano pusėje linkteli galva, ir aš įsivaizduoju, kad tai man. Ir jau esu pasiruošęs dėl jos mestis į tą smirdantį prasčiokų pirmą aukštą. Pasitempiu kaip povas, atstatau savo stangrią krūtinę ir įtraukiu jau spėjusį nemažu tapti pilvą. Atlikdamas šį privalomą patinui ritualą, nei akimirkai nepaleidžiu iš akių nuostabiai raudonų jos plaukų. Standžios garbanos siekia moteriškai gležnus pečius, kurie atidengti iš po žaliu aksomu švytinčios suknelės. Ji vis linkčioja ir šypsosi kažkam, kas sėdi po manimi.
    -  Tai kodėl ji linksi utėlei, o ne man? – rėkiu sau viduje. - Juk tai aš sėdžiu VIP ložėje, ne jis! Bet įsiutis dingsta, kai tik pamatau jos kerinčią šypseną. Tai maži perlai, maži balti deimantai, kurie nekvepia dirbtinumu, kaip mano rankovių segtukai. O lūpos. Lūpos suteikia aistringos gaivos bei saulėtos dienos vaizdą.
    - Dieve, tik neleisk jiems užgesinti šviesos. Noriu ja grožėtis, dar noriu matyti jos baltą kūną. Tegu man šypsosi. Kodėl ji rodo dieviškai tobulą šypsena utėlėms? Man ją rodyk! – rėkiu savo viduje taip, lyg tai būtų paskutinio noro išsipildymas. Mano mūza, mano nimfa atsisėda į savo sostą ir, pasidėjusi savo rankinę ant tobulų kojų, po vieną pirštą nuiminėja nėriniuotas pirštinaites. Mano akys pasineria į stebėtinai grakščiai dirbančius jos sąnarius. Mergina medžiaginius pirštus nuima vieną po kito, vieną po kito - kol apsinuogina abi jos rankos. Švytintis jų baltumas užgožia visa, kas yra aplinkui. Mano matymo plotas susiaurėja iki jos kūno linijų. UŽGĘSTA ŠVIESOS.
    - Ne, mano mielas prasčioke, negesink dar! – Rėkiu, kaip pamišėlis. -  Dar negesink, mano brangus. Nes aš myliu! – ir pasileidžiu bėgti link išėjimo.

    O šviesas užgesinęs prasčiokas stovi užkulisiuose ir juokiasi iš mano netikrų deimantų.