1/4 ištrauka (įžanga)

Tamsu, jis slenka olos pakraščiu vis gilyn, nežinia kiek laiko tai jau tesiasi, tačiau darosi baugu. Kažkur toli gilumoje matyti šviesa, tačiau atrodo jog ji ne artėja, o tolsta. Staiga jam kilo mintis: „gal ji išties nuo jo bėga? “. Nusprendęs jog ėjimu nieko nepasieks ima bėgti, bet šviesa traukiasi greičiau, staiga sustoja ir ima ryškėti. Jis išbėga į plačią salę, kuri atrodo labai niūri, pažemėje rūkas. Grindinio nesimatė, tačiau nesunku buvo suprasti jog jis lygus ir daug sausesnis nei tas, ant kuriuo jam tik ką teko eiti klupčiojant. Skliautas buvo gana aukštai, jį rėmė raštais ir simboliais dabintos kolonos. Pati salė buvo apskritos formos, jos viduryje matėsi kelios sustingusios figūros, šviesa sklido būtent iš tos pusės.

Jis bandė kažką pasakyti, tačiau savo žodžių neišgirdo, negirdėjo nei žingsnių kai ėjo link figūrų lygiu, kietu grindiniu. Jis priėjo prie pat ir pamatė: juodais apsiaustais su gobtuvais, prie nedidelio apskrito stalelio, ant plačių, berods akmeninių sunkių kėdžių, sėdi dvi giltinės turinčios po septynias taro kortas rankose. Šalia, šiek tiek pasilenkusi, tačiau vis tiek du kart aukštesnė už Maksą, stovėjo trečioji ir delnuose laikė kažką ryškiai šviečiantį.

Atrodo, tai buvo skulptūros, tačiau ką jos čia daro? Kodėl kažkokioje oloje? Kas jas pastatė? Ir iš kur ši šviesa? Jis apsidairė, ir už nugaros pamatė dar vieną, atokiau nuo visų panašioje kėdėje sėdinčia giltinę, ant dešinės rankos esantys keturi žiedai skirtingomis spalvomis neryškiai atspindėjo žiburio skleidžiamą šviesą. Jam pasidarė labai nejauku.

- Kodėl šios skulptūros tokios tikroviškos? – jis bandė ištarti šį klausimą, bet balso nesigirdėjo.

Jis nusprendė prieiti ir iš arti apžiūrėti ketvirtąją, kai koja užkliuvo už kažko sunkaus ir triukšmingas metalo trenksmas į akmeninį grindinį garsiai nuskambėjo per visą salę.

- Atsargiai! – sušuko ketvirtoji giltinė tarsi kątik pabudusi dėl šio triukšmo iš miego ir pakėlė nuo žemės dalgį, už kurio jis tik ką buvo užkliuvęs.

Dalgis neatrodė paprastas, tokio Maksui dar neteko regėti: storas, apipuvęs kotas, nuo pusės iki ašmenų kotą apsivijęs spygliuotas vijoklis ties sujungimu prie ašmenų matyti nuvytusios mėlynos rožės pumpuras, ašmenys plonos, per vidurį šiek tiek įlinkusios ir tokios ilgos, jog dalgį ašmenimis įremus į žemę, rožės žiedas būtų tiesiai Maksui panosėje.

- Nejau nematai, kad šis dalgis ir taip ilgai negyvens? – paklausė giltinė gana senu, tačiau Makso nuostabai maloniu balsu, - jei tu būtum sulaužęs mano dalgį, aš būčiau miręs, nors dar ir neradau pasekėjo, - ji dar pridūrė, - už šį neatsakingą poelgį privalai pažadėti, kad jei kas man atsitiks neradus pasekėjo, sušvitus pirmajai pilnačiai, tu perimsi mano pareigas...

Pasiūlymas tikrai neatrodė malonus, juk giltinė už jį buvo du kart aukštesnė, ir dalgis neatrodė pakeliamas, turėti tokią išvaizdą jo taip pat visai neviliojo. Be to, būdamas gana žemo ūgio jis pamanė, jog giltinė tikrai pasistengs surasti pasekėją, kuris labiau tiktų šiam darbui. O kadangi privalėjo pažadėti, tai jis ir pažadėjo. Staiga giltinė išsišiepė (taip atrodė, kai gobtuvo kraštas atidengė dalį veido) ir ėmė juoktis. Ji pastvėrė dalgį, ir galinga jėga sviedė jį į vieną iš kolonų prilaikančių skliautą. Dalgio kotas lūžo ir išsisklaidė dulkėmis, ašmenys trinktelėjo į grindinį ir sutrupėjo tarsi stiklas, o mėlyni rožės žiedlapiai lėtai nusileido ir paskendo rūke, tik giltinės juokas skambėjo aidėdamas nuo skliautų ir sienų...

Staiga Maksas pabunda.
- „Tik sapnas“...