Tikėk

         
Tikėk, užmarštis nesudegina laiko,
Nepaverčia laukimo pilkais pelenais –
Ir baigia išdžiūti nuvarginta siela,
Jau nieks nebešventa, jau nieks nebemiela
Ir mintys išskraido balandžiais baltais.
Užmarštin, užmarštin – pasinert, pasislėpti
Nuo vargų ir nuo skausmo, nuo likimo nagų,
Nematyti, nejaust, netikėt, negirdėti
Nei dangaus, nei gėlių, nei saulės jau –
Nenoriu, nenoriu…
Tikėk, akmeninės svajonės nuskęsta
Giliuose išraudotų akių šuliniuos.
Taip noris gyvybės oazę surasti
Išdžiūvusios sielos beribėj dykumoj.
Tikėk, užmarštis nenugairina žvilgsnio
Pro langelį į taką, kur pėdos
Pavasario meilės išėjusios…