Pabaiga

Aš dar kartą paspaudžiau ilgą geltoną jungiklį. Ir šįsyk nieko. Nebežinojau, ką daryti - didysis švyturio žibintas nedegė. Dar tik penkios valandos, bet jau tamsu kaip maiše. O švyturys nebešviečia. Kodėl aš šį vakarą turiu budėti vienas, nors visi kiti prieplaukos
smuklėje švenčia Naujuosius Metus? Tuo labiau kai apie lempas nenusimanau nieko... Mano darbas tik įjungti ir išjungti žibintą – tiek aš teišmokau per trejus metus. Pažvelgiau pro langą, tikėdamasis išvysti didelį šviesų mėnulį, bet dangų buvo užkloję neperregimi debesys.
Per kiekvienus Naujuosius Metus vis atsitikdavo kokia nelaimė. Šįvakar lygiai penkiolika metų, kai mirė mažoji Gretė, o dar po trejų mano žmona išėjo į tamsą ir niekada nebegrįžo. Prieš ketverius metus naktį lipau taisyti burės, bet nukritau ant denio, sulaužiau abi kojas. Idiotai daktarai sugebėjo sutaisyti tik viena. Nuo tada aš nebegalėjau dirbti jūreiviu.
Pernai musu prieplaukoje sudužo didžiulis olandų laivas su tūkstančiais tulpių... O šiemet? Nelaimė visų pirma buvo tai, kad aš turėjau likti vienišas švyturyje Naujųjų Metų naktį, o dabar dar ir didysis žibintas...
Staiga pajutau, kaip už manęs girgžtelėjo durys. Aš atsisukau. Durų nebebuvo! Jų vietoje nebuvo nieko! Tik juoduma. Nepermatoma, matinė juoduma. Lyg kas piešinyje butu uždėjęs juoda stačiakampį. Durų stakta atrodė normaliai, tačiau už jos tvyrojo juoda spalva.
Na, juoda, kaip ir balta,  teoriškai nelaikomos spalvomis - tai tik labai tamsus arba labai šviesus kokios nors spalvos atspalvis, bet „tai“ tikrai buvo JUODA.
Kodėl nepasirodė keista?
Nutariau apžiūrėti staktą iš arčiau. Juoduma prasidėjo iškart ten, kur baigėsi slenkstis, ir ji atrodė visiškai lygi.
Nedrįsau jos paliesti. Gal reikėtų mesti kokį daiktą?
Ne, šito negali būti, turbūt aš sapnuoju.
Pabandžiau sau įsignybti. Užsimerkiau... Atsimerkiau, bet akys toliau matė juodą spalvą. Apsisukau, apsižvalgiau - viskas atrodė lyg ir normaliai: Už lango ošė ir bangavo jūra, radijas grojo tą pačią seną „Linkin Park“ dainą „In the end“, puodelyje ant stalo garavo arbata, o žibintas vis dar neveikė. Apsisukau ir susidūriau akis i akį su ta pačia juoda anomalija. Kaip taip gali būti? Ne. Dabar uždarysiu duris, o kai jas vėl atidarysiu, pamatysiu šlapią paplūdimio smėlį, už keliolikos metrų esančias kopas, juodą, debesuotą dangų, o vejas į vidų prineš lietaus ir šalto rudeniško oro. Bet durų uždaryti nesinorėjo. Juk šitame
paprastame, betiksliame mano - luošio gyvenime nieko įdomaus neliko. Kodėl negaliu pasvajoti, jog tai tikra? Prisiminiau jaunystėje skaitytas fantastines knygas. O gal tai portalas į kokį nors nežinomą paralelinį pasauli? Arba galbūt tai naujas amerikiečių masinio naikinimo ginklas, ištrinantis materiją? O gal artėja pasaulio pabaiga?! Radijas kaip tik pritardamas rėkė: „... in the end it doesn't even matter... „. Skambant tyliam pianino solo, su didžiuliu trenksmu užtrenkiau duris.


Pirmos dalies pabaiga.