Dovanėlės smegenims

You're so fucking special

I wish I was special...



Radiohead - Creep











Ko gero, ši savaitė yra kažkokių nesveikų sapnų savaitė. Pvz., pirmadienį sapnavau, kad su Indre ir Vaida pardavinėjom lipdukus prie halės, o paskiau vairavau mašiną, kalbėjau su Mantu ir ūmai partrenkiau bobutę. Bet nesmarkiai, tik rėkė labai. O šiandien sapne knisausi banginio pilve kaip koks Pinokis ir radau nuostabius tilindžiuojančius auskarus su juodais akmenukais. Gražūs.



Ir vaikštai pertrenkta visą dieną po tokių nesąmoningų istorijėlių, kurias kuria mano pasąmonė. Pabandžiau įsivaizduot, kaip ji linksminasi, apsimovus žalias pėdkelnes vaizduoja batutą ir vis paišo Joanos istorijas. Nesveika debilė.



Angelas sargas mano apleido mane. Išskrido velniop prisilupt su kitais angelais dezertyrais. Nesvarbu, kad jam duotas emergency kit ir jis žino, kaip mane išgelbėti, bet kadangi jam POCHUI, nu tai ką padarysi. Laukiu grįžtančio, reiks nupirkt validolio ar ko ten. Bet velniūkštis tai vis dar tupi praplyšusioje kišenėje su savo šimtu milijonų „pameni...? “. Užliptų ant savo šakės ir pasismeigtų. Ot, patiktų man. Bet jis abstinentas, kitaip sakant, tuščiai viliuosi.



Kažkada Indrė sakė, kad išrengs nuogai mane ir su Vaida nutemps į mišką ir pririš, kad sukąstų uodai. Tada nutemps į kokią Rotušės aikštę ir paklaus, ar dar noriu bernų. Ir jei dar sakysiu, kad noriu, tai pakartos procedūrą. Ką gi, man rodos pats metas ją padaryti. Ir uodų jau yra. Aš kartais papavydžiu joms (iš tikrųjų tai dažnai). Kad jos būna protingos. Nu ir aš būnu, bet retai. Nėra valios. Apgavau. Nėra noro. Ir kas iš tų mano trumpalaikių „meilių“? Ogi šūdas ir niekas. Šimtus kartų šnekėta, daryta, aiškinta, o man, kaip bukei, atrodo, kad nepasiekia mano smegenų. Pasiekia. Metas pradėt klausyt protingų žmonių. Ar bent jau turinčių valią.



Ir ką, jūs visi, kurie mylit ir esat mylimi a? Jūs dalinatės oda ankstyvais rytais, galit šaudyt iš šampano kamščių į taures, kartais riejatės ir taikotės, kartu riaugėjat, dovanojat CD ir juokiatės vienas iš kito.



Žinot, koks būna ėjimas Zero 7 „Somersault (Yam Who Edit) “ ritmu? Kai su kiekvienu žingsniu širdis kliukteli į batą ir grižta į vietą. Savo vietą, nes ji tokią turi. Gal. Ir taip pasaka be galo – kliukt į batą, kliukt atgal. O aš taip mėgstu vaikščiot pėškomis. Taip bevaikštant praėjo žibučių metas. Ir vėl niekas nėjo jų su manim skinti. On the other hand, aš niekieno ir neprašiau. Durnė. Smulkmena tos žibutės, bet miela. Kaip ir tu. Būni sau mielų smulkmenų stalčiuj, kur sudėti gėriai visoki, ir nežadi niekur kraustytis. O galėtum. Nes vis prasprūsti pro mano akis. Ar kada klausiau ar norėtum būt mano draugu? Klausiau? Man rodos, kad ne. Tai va. Mielu noru perkelčiau tave į draugų stalčių, bet be tavo sutikimo šnipštas gaunasi. Padėsi?



Kelias, kuriuo eini norėdama liautis mylėti ne toks tiesus, kaip tas, kuriuo eini tos meilės ieškodama. Čia viena mergaitė taip rašė. Ech, man rodos, maišau aš meilę ir dėmesį. Nedovanotinai maišau ir bijau tą pripažinti. Ir viskas per tą pavydo jausmą, kurio vis dar nesugebu užgniaužti. Nes pavydą sukelia ir meilė, ir dėmesys. Ir meluoja tie, kurie sako, kad nepavydi. O tas dėmesys yra kaip nemokama dovanėlė prekybos centre. Imi tik todėl, kad nemokamai duoda, nors jos nė kiek nereikia.



Noriu džino su trimis norais. Taip net begėdiškai noriu. Nes tos geltonos apdainuotos svajonės geltonais sparnais erzinančiai laksto aplink ir vis pabandau kurią pagauti, prišika ant peties. Gerai, kad ne ant galvos. Pingvinas irgi kregždutė, tik stora.



Nors nežinau ar reikia man to džino. Nebent būtų toks krūtas kaip tas iš Disney‘s Aladdin. Ir paprašyčiau jo, kad niekas nebeduotų man tų „nemokamų dovanėlių“. Noras kuriam laikui. Nes aš vis dar jomis pasinaudoju, nors visi sako, kad nereikia.