Tau, mieloji. Pykčio ir širdgėlos eilės

Kai kruvinas vasaros mėnuo
Apšvies tavo šlykščias akis,
Spindės jos, kaip spindi tik gėda,
Aš juoksiuos, iššiepęs dantis.

Kai juodas iš įniršio vėjas
Šiurkščius tavo plaukus plaikstys,
Tu klyksi ir rėksi iš baimės,
Bet veltui - to nieks nematys.

Kai verksi dėl savo likimo,
Dėl skausmo, nelaimių karčių,
Tikėsies, jog visa tai baigsis;
Nė velnio - tai aš jas siunčiu.

Kai rodysis tau, kad jau galas,
Ir galąsi sau peilį slapčia,
Atmink, kad žiaurus bus finalas,
O kol kas dar tik visko pradžia.

Kai norėsi, kad viskas išnyktų,
Idant vėl tu galėtum gyvent,
Žinok, kad tai naivios svajonės,
Nes viską turėsi ištvert.

Kai žiūrėsi į atvaizdą savo
Ir ieškosi ten laimės ženklų,
Pažiūrėki į jį dar kartelį
Ir išsižadėki gražiųjų vilčių.

Kai vaikys tave siaubo šešėlis
Ir bandys tavo sielą atimt,
Nebijok ir per daug nesisielok -
Pragare dar galėsi atgimt.

Kai išalkęs Mirties siųstas vilkas
Tavo kekšišką kūną draskys
Ir spindės danguj kruvinas mėnuo,
Tai kvatos man krūtinėj širdis.