Bėgti nėra kur

Bėga laikas, praskrenda metai, išdžiūna vandenynai
ir jūros. O aš-viena, mano akyse žiba kraujo ašaros, kurios
riedėdamos skaudžiai drąsko skruostus, o sieloje paskendusios
praeities žaizdos iškyla į paviršių ir graužia mane visą.
O baisiausia, kad likimas susiūna plyšį širdy ir suteikia
šansą mylėti, jausti šilumą. Bijau, kad tuoj imsiu tirpti, juntu
kaip tampu jautri, o mano jausmai-trapūs.
Bandau slėptis tamsoje, bet veltui, nes mano vidų apšvietė
saulės spindulys ir suprantu:
bėgti nėra kur.