saulė po lietaus

Už lango smarkiai lijo lietus, protarpiais tvyksteldavo žaibas, apšviesdamas kambarį, pasigirsdavo skardus griaustinis. Buvo jau sutemę, nors ir pilnatis, bet mėnulio nesimatė. Jį užstojo sunkūs ir juodi lietaus debesys.
Saulė gulėjo susigūžusi jau turbūt šimtmetį skaičiuojančioje sofoje. Ji plati, ne itin patogi, nors ir nėra visiškai sutrūnijusi. Tėvai jos neišmetė, nes pagailo relikvijos. Todėl tik ir laikė sode, nors praktiškai niekas ja nesinaudojo ir ji tik užėmė vietą. Nežinia, kodėl Saulė, dabar susisukusi antklodėje, nusprendė susirangyti būtent šioje senoje sofoje, pirmame aukšte, prie jau menkai besikūrenančio židinio. Juk antrame aukšte žymiai patogiau ir moderniau, netgi šviesiau - pirmojo aukšto langus dengė dideli vynuogių lapai, dar kažkoks vijoklinis augalas užstojo nuo aplinkinių virtuvės langus. Tik sužaibavus keistom formom nušvisdavo kambary... Ji žvelgė kažkur tolyn, nemirksėdama buvo įsistebeilijusi į jau beveik užgesusią židinio liepsną, tačiau jos nematė. Jei būtų mačiusi, nebūtų leidusi užgesti, tarsi vaidilutė būtų saugojusi amžinąją ugnį...
Mintys kažkur klaidžiojo. Ji taip spontaniškai pasielgė – per tokią audrą vykti į sodą. Permirkusi laukė autobuso, vežančio ten, kur manė galėsianti pabūti viena ir nusiraminti. Autobusas buvo pustuštis. Priekį sėdėjo vos pora žmonių, kartkartėmis šnairuojančių į ją. Taip, ji atrodė keistokai. Jau buvo lietinga ir vėsi vasaros pabaiga, o Saulė vilkėjo plonutį, visiškai permirkusį megztuką, jos garbanoti poilgiai plaukai karojo tarsi virvagaliai, akys pajuodusios nuo nubėgusio tušo... Ji nematė ir net negirdėjo besikuždančių žmonių. Šaltai žvelgė pro langą, o viduje degė emocijos. Niekada Saulė nerodydavo savo jausmų aplinkiniams. Daugelis ją laikė bejausme, šalta ar net ledine ir niekada net neįtarė, kokios aistros joje virė.
Dabar ji lėtai ėjo žvyrkeliu link savo sodo, basutes nešdamasi rankoje. Nors akmenys žeisdavo jai kojas, visgi patogiau buvo eiti basai. Basutės buvo aukštakulnės, ant tokių jai sunku buvo vaikščioti lygiu paviršium, o čia nors ir skaudėjo akmenų nubalnotus pirštus, bet bent jau jautėsi tikra, kad neišsinarins kojų.
Kol atgrubusiais pirštais rakino duris, kojos visai suledėjo – tokie šalti buvo betoniniai laiptai. Džiaugėsi tik dėl vieno dalyko – laimei, po paskutinio „tūso“ jos sode ji negrąžino raktų tėvams.
Viduj buvo ne ką šilčiau nei lauke, bet bent jau sausa. Nerakino durų – niekad nebuvo tikra, ar jos neužsitrenks. Tik dabar susigriebė, kad visa net pamėlusi nuo šalčio. Apgraibom užsikūrė židinį. Prisibijojo jungti elektrą tokiu oru. Nusimetė savo šlapius drabužius ir iš antro aukšto atsinešusi antklodę susirangė nuoga sofoje. Be abejo, būtų buvę paprasčiau grįžti namo. Bet dabar ji kaip niekad troško vienatvės. Kuo didesnė vienatvė, tuo didesnis malonumas su niekuo ja nesidalinti, o ji buvo beveik tikra, kad kas nors būtų jos ieškojęs. O sodas – na, mažesnė tikimybė, kad kažkam šaus į galvą jos ieškoti čia, jei iš vis dar kas nors ieškos...
„Dieve, kokia banali situacija“ – dabar ji jau gailėjosi dėl savo spontaniškumo. „Dar susirgsiu plaučių uždegimu“ – po kone valandos blaškymosi vėjuje ir lietuje, Saulei grįžo sveikas protas. „Galėjau trenkt antausį, galėjau išrėkt savo įtūžį, prakeikt jį ir tą jo mergšę, bet kaip paskutinė kvaiša pabėgau. Ir ko aš čia važiavau? Jis manęs neieškos. Ir nereikia... Dar vieną dieną kaip nors praleisiu čia ir poryt parvažiuosiu. Tegul sau nemano, kad ketinsiu šokt nuo tilto dėl tokio idioto. “ Ji džiaugėsi, kad tėvai buvo išvažiavę į kaimą. Ryt ji išsiskalbs savo drabužius, kurie dabar purvini mėtėsi šalia židinio, sugrauš kokį agurką su morka, nes be rudens gėrybių nieko valgomo sode nėra ir poryt parvažiuos namo. Taip ji mąstė įsistebeilijusi į vieną tašką, net nepamatė, kaip laužas po truputį geso, net nepajautė, kaip akys po truputį merkėsi...
Saulė miegojo kietai. Ji negirdėjo, kaip prie namo sustojo mašina ir prasivėrė durys. Vyriškas juodas siluetas pasilenkė prie jos, netrukus kiek galima tyliau nutipeno prie židinio, vėl užkūrė ugnį... Saulė neramiai sujudėjo. Dalis antklodės nuslydo ant žemės... „Saule, - pagalvojo vyriškis, - kokia tu graži. “ Ir atsargiai pakėlęs antklodę vėl ją užklojo. Iki pat ryto nepažįstamasis prasėdėjo ant laiptų. Tarsi sargas saugojo, kad ugnis neužgestų, tarsi sargas stebėjo gilų ir besapnį Saulės miegą... Prašvitus išėjo į lauką apsidairyti. Jis jau buvo kartą čia, žinojo, kur auga mėtos arbatai, kur ieškoti agurkų pusryčiams.
Rytą Saulė prabudo jau geresnės nuotaikos. Kiek skaudėjo gerklę ir nubalnotas kojas, tačiau pilna optimizmo ji kaip kas rytą iššoko iš lovos ir visu ūgiu pasirąžė. Tik dabar ji pastebėjo tarpdury amą praradusį Jaunių. Pasimetusi, jog tėra tik Ievos kostiumu, ir iš nuostabos, jog ne viena, ji puolė prie židinio ieškot savo drabužių, o Jaunius taip pat tikėjęsis dar rast Saulę miegančią, suglumęs vos neišmetė agurkų ir staigiai užsisuko. Porą minučių besitęsusi nejauki tyla išsisklaidė taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, ir jau netrukus sėdėdami ant žemės priešais židinį gurkšnojo karštą mėtų arbatą.
Saulė išbėgusi taip greitai, kad jis net nespėjęs sureaguot. Simui jis kaip reikiant vožtelėjęs, nesvarbu, kad brolis, ir išlėkęs jos ieškot.
Tik dabar Saulė suprato, kad ir pačiai, matyt, ne tas broliukas rūpėjęs.
Už lango aušo šilta diena...