Aloginis marazmatas apie piktumą, melą ir savigailą

Ar genijaus – turbūt vienintelio šiuo metu su mum kvėpuojančio vienu oru, gyvo, mūsų kartos žmogaus – tikrai vienintelio, žinančio Tiesą, pašaukimas ir paskirtis yra ją sakyti? Ar jam dera būti geram, gailėtis visų kitų? Ar pritinka genijui būti kukliam? Sakau, kad ne, mielieji, ir jūs tai be manęs žinote. Žinote, tai intuityviai jaučiate, bet dorybes genijui sparnus suteikiančias savyje, mielieji, jūs - paminate. Lyg dievobaimingos avys tikite protingesniu savo gentainiu, desperatiškai mėginate juo sekti, bet gniaužiate savyje pyktį, prisipažįstate melavę, pavydėję, paskiau dėl to gėdijatės, tyliai nugrimztate į savigailą, net nebandydami niekaip jos išreikšti – niekaip savęs nemėgindami parodyti. …O gal ir jūs – genijai? Nepagalvojote?
      Visada pykite. Ir pyktaukite smarkiai, triukšmingai, iki galo, net su patrepsėjimais – sau pykite, kad jums patiems šitaip piktintis būtų linksma ir malonu. Niekada nepykite svetimiems – jiems neįdomu – išsiskirstys žiūrovai, ir tiek to jūsų pasirodymo. Pykti stenkitės gražiai - su meile savo jautriam asmeniui, taip sakant, pykite. O jau deramai įvaldę pykčio meną, nevenkite ir savo artimam pagelbėti tinkamai “džiną išleisti” – krikščionimis nors čia pabūkite – kokį susiraukėlį sutikę, būtinai jį dar paerzinkite, pabaksnokite kaip nors, jei matote, kad pats niekaip pykčiu nepratrūksta. Tokiam – tik laiko klausimas. Die neduok pratrūks kur nelauktai-netikėtai – transporte kur viešam, ar šiaip žmonių dažniau lankomoj vietoj. O jei dar mušeika koks?
      Na čia, aišku, teks kiek ir save pasaugoti – dėl visa ko iš pagarbaus atstumo tą pagalbą suteikite – nuo tilto kokio, ar šiaip nuo aukščiau kur pasilypėję, gal iš už pertvaros patikimesnės.
      Žinau, nelabai malonu yra matyti pykstantį žmogų, ypač tokį, kuris pyktauti nemoka – kitiems – ne sau pyksta. Ar regėjote kada, kokios šlykščios išnaros nuo jo tuokart nusineria? O kokias bjaurastis su piktais žodžiais tuomet jis išspjaudo? Ar pagalvojote kada, kaip kankinamai sunku turėjo būt tokiam ilgai nepykusiam žmogui su savo bjaurastimis gyventi iki išlaisvinančiuoju pykčiu ne be jūsų šventos pagalbos jis pratrūko? Toks juk nei dirbt dorai, o kurti – tuo labiau - negalėjo. Ir kuo dažniau žmogus būna paerzintas, tuo mažesnėm porcijom jis pyksta – juokingiau tada žmogus pyksta - sau pyksta, ir jam smarkiai palengvėja.
        Maža, kad nevertiname pykčio terapijos, girdžiu kartais sakant “šventas melas”. O jūs paklauskit genijaus, nors jis tiesos ir neatsakys, o ar kitoks tas melas būna? Melo, brangieji, visai nėra, jis – tik dar neišsipildžiusi tiesa, dar tik “va tuoj” įvyksianti teisybė, tiesa, kurios jūs dar nežinote – žodis dar kūnu netapęs.
Kad nepamintumėt Tiesos meluoti reikia tobulai, genialiai reikia meluoti, nes tik toks melas (tuoj įvyksianti tiesa) ir yra toji tikroji, šviesioji Tiesa, pirmagimis Žodis išleistas ateities pakeisti tenlink, kokią ją regėjote šviesiausiose savo vizijose.
          Jei aš statyčiau rūmus, pradėčiau darbą nuo melo: pameluočiau jiems didingą praeitį, istorinius pamatus, apipinčiau juos nebūtom legendomis. Jei reiktų milijonų – pirmąjį pasimeluočiau. Didingas tai būtų darbas – didingi iškiltų ir rūmai. O kas paskiau beklaustų, iš kur visa tai? Kam tai rūpėtų, jei žodis jau būtų tapęs kūnu – žydinčiu kūnu – išpildyta svajone?
          Negražu sakote?
          Tai tik dėl to, kad aš jums ką tik pasakiau. O jei nežinotumėt? O gal dar manot, kad pirmąjį milijoną rūmų statybai obuoliukais prekiaudami užsidirbtumėt? …Numirtumėt, per gyvenimą nieko taip ir nesukūrę…. Tik per paties žmogaus neryžtą meluoti neišsipildęs, ne iki galo išmeluotas, žodis tampa niekingu melu – paminta tiesa tampa toksai žodis. Buvęs nieku, ir į nieką vėl paverstas – kūnu netampa toks jūsų ištartas žodis.
        O savigaila? Ar teko genijų matyti skendintį savigailoje?
        Kur neteks – tai nuolatinė jo būsena! Ir genijus tos neslepia. Ir ko jam būtų slėpt!? Niekas gi jo nesupranta, ir - negi atimsite iš jo tą savigailą – kiekvienam savo! Jūs patys į savąją niekad tiek giliai nepasinertumėte, niekad neįtemptumėt savo sieloje stygų tiek, kad jos suskambėtų aukščiausia nata, kad rezonuotų jos su pačiom tyriausiom prasmių ir esmių gaidom.
          Nepasinertumėt ten, nes jūs – nesitreniruojate.