Malda

O, Viešpatie, aš šlovinau Tave,
Parklupusi prieš išpuoštą altorių.
Ir mano maldos strigo gerklėje,
Užgniaužtos vargo ir dejonių.

Aš maldavau Tavęs, prašiau,
Suteikt man žydintį rytojų.
Ir niekad nugaros neatsukau,
Nei Tau, nei bet kuriam iš seserų ir brolių.

Bet viskas - veltui...
Aš žinau, geriau jau būčiau nuodėmėj paklydus!
Bet viskas - veltui...
Dabar drebu, kaip lelija nuvytus.

Atidaviau save Tau,
O tu nepastebėjai...
Ir mano kelio pabaigoj
Karūną sau nusikalė juodi nakties šešėliai.

O, Viešpatie, aš šlovinau Tave,
Parklupusi prieš išpuoštą altorių.
Gal buvo per tyli mana malda,
Pilna beprasmiškų dejonių...