Esu prakeikta emigrantė.

-Ko tu spoksai?  - neiškentė Aistė ir  lyg besitaikanti įkąsti kiaunė pasilenkė arčiau Andriaus veido.
-Jau valandą sėdim …tylim? - taikiai nusišypsojo vyras. – Mano vardas Andrius.
-Eik tu po velnių, - Aistė pašoko nuo suolo ir su trenksmu atstūmusi
kupe duris, iššoko į koridorių. Merginai buvo devyniolika, po metų klajonių traukinys artėjo prie Vilniaus, kas jos laukė namuose? Mama? O gal krūva neišsipildžiusių svajonių.
“ Kvailė, kvailė, - kartojo ji, rydama akimis skriejančius pakelės stulpus. Mergina  pradėjo suprasti, kokį beprasmišką kelią  sukorė, kad dabar, stovėdama vagono koridoriuje, pasakytų “Kekšė,.. tu paskutinė kekšė… pabėgai iš išleistuvių vakaro, net nepaskambinusi  motinai, atsiradai Peterburge, viena, be pinigų, be draugų…Mergaitė norėjo būti dailininkė.. bet dailės profesorius pasiūlė pirma įlipti į lovą, o iš ten žengti žingsnį į meną…Ji žengė ir atsidūrė kitoje lovoje.. po to… po to buvo Igoris.. ne, prieš tai buvo Igoris…Tame mieste tu permiegojai su visais, panašiais į dailininkus…išdavei visus, nes tave visi išdavė.. Iš kur manyje tiek neapykantos ir pykčio.?. neblogai išmokai dulkintis.. motinėlė pamatytų…infarktas…Koks jos reikalas? Vieno gaila… neišmokai atskirti pieštuko nuo angliuko... Kiek reikia išmatuoti lovų, kad taptum panašia į dailininkę? Toliau gyvensim kitaip... Jokių lia lia… . Gyvenimas ne tik priešaky, bet ir ateity. Aš privalau išmokti rankoje laikyti pieštuką…o ne... ”
Kupe durys prasivėrė, Andrius atsargiai, lyg bijodamas ką nors sumindyti, išėjo į koridorių.
-Atstosi tu nuo manęs vieną kartą ar ne? Tu įkyrus.. Supranti?, - mergina puolė lyg įsiutusi katė.
-Tu verkei?  - taikiai paklausė Andrius.
Jis buvo paslaugus - atnešė arbatos. Nieko neklausinėjo tik pasakojo, kaip  įkando Amerikos ambasadoriui į pirštą, dėkodamas už iškilmingus pietus. Aistė  nežinojo ar čia verkti ar juoktis. “Jam, tikriausia, koks trisdešimt metų,  vis dar žavus.. galvoja, kad jis pasiutusiai įdomus.. Vedęs? Be jokios abejonės. Tokie turi paklausą. Žmoną blondinė..  Ką ji dabar veikia? Perka Niujorke kvepalus? Ne, kalbasi telefonu su Amerikos ambasadoriumi.. labai apgailestauja, kad jos vyras, nukando jam pirštą…. ’
Staiga Aistėi pasidarė linksma. Mergina prisiminė savo pirmą ‘dulkintoją” vyrą, kuris visą vakarą juokėsi, sužinojęs, kad ji nekalta. ” Ką man dabar daryti? – paklausė Aistė, o jis juokėsi, kad tokia didelė mergaitė guli lovoje tvarkingai suglaudusi kojas. Dabar šis prisiminimas pralinksmino. Mergina nusprendė atkeršyti. Visiems, o pirmiausia Andriukui, ” linksmam vyrukui”, kurį norėjo palaikyti rankose ir …pasiūsti toli toli, kad vyras raityrusi, o ji visą vakarą juoktusi..
-Tavo gražios akys, - pasakė  Andriui, stebėdama ar vyras neįžvelgia  klastos.. – Surauk antakius.. Taip.. Ne, smarkiau. Taip susiraukęs tu panašus į vieną aktorių, kurį sutikau Peterburge, - nusijuokė Aistė. Ji    žinojo daug vyrų silpnybių. Ji mokėjo tapti paslaptinga koketė. Labai stengtis nereikėjo  - vyrų rankos pačios tiesdavosi paliesti jos  žavų prisirpusį kūną..
Andrius  pasakojo apie savo kelionę.
-Tai tu dailininkas?  - nustebo Aistė, nors Andrius nieko nesakė apie savo profesiją.
-Ne, niekada nenorėjau  būti dailininkas, - Andrius  nepastebėjo, kaip Aistė šyptelėjo.
-Tu vedęs? – paklausė ji.
-Nežinau,.. jaučiuosi  lyg norėčiau sutikti tokią moterį, - kažkaip  pernelyg
svajingai “pezėjo” pagyvenęs vyriškis. ” Bobą turi, bet boba gudri” – bandė ironizuoti Aistė ir čia pat pastebėjo, kad jos ironija ne tokia jau aštri…
Kuo ilgiau jie kalbėjosi, juo labiau vyras atrodė simpatiškesnis, mielesnis ir artimesnis... Aistė stebėjosi tuo, kas  joje vyksta.. ” Nejaugi jis mane gundo.. Niekada. Ne ant tokios pataikė…”
Ją veikė Andriaus atvirumas. Sužeisto žvėries  atvirumas . Net tada kai, pasakodamas apie savo jaunesnįjį sūnų, jis palietė jos ranką, Aistė nepasitraukė. Neatstūmė.
Kažkuriam laikui mergina net pamiršo piktą ir skausmingą keršto planą – suvylioti ir priversti “kristi į nuodėmę”, šį dar visai dorai atrodantį, “diedą”. Tiesiog  pajuto, kad  kerštas kvailas. Šis vyras, deje, tik atrodė dorai…
Jie bučiavosi ilgesingai, tarsi norėdami pamiršti slegiantį, skausmingai baudžiantį gyvenimą. Tame kankinančiai  ilgame bučinyje tilpo užsimiršimo džiaugsmas, nebevaldoma aistra ir, galbūt, noras prisiliesti prie bauginančios ateities..
-Aš noriu tavęs, - ištarė Aistė.
       
      Perone Andrius švelniai apkabino ir pabučiavo.
-Kaip pirmam kartui – visai neblogai…, - nusišypsojo vyriškis.
“ Koks užtikrintas … vargšelis, turi vilties dar kartą susitikti” – pagalvojo  Aistė. Ji pyko, smerkė save, norėjo rėkti. Atverti burną ir šaukti, šaukti. Kodėl ji tai padarė? Nelinkėk priešui nakties, po kurios norisi kaukti. O gal tai neeilinis nuotykis? Gal tai JIS? Vyras, kuris išties jai ranką, kuris ją išves iš tos prakeiktos duobės?  Nuodėmė bus atleista? Nusišvilpt, tai jau seniai ne nuodėmė. ” Aistule, gal tu vėl nori tapti dailininke? Jis parodis tau kelią.. ” – mergina bandė ironizuoti, bet ironija tirpo nakties prisiminimuose…
Naktis kada tu užmiršti traukinio ratų ritmą ir gyveni tuo ritmu, kuris apglėbia tave  nepermatomu laimės šydu… prisiminus jo švelnų alsavimą, jai ėmė tirtėti kojos. Merginai buvo skaudu žiūrėti, kaip jis tolsta,.. Kiekvienas jo žingsnis skambėjo jos ausyse, tarsi tuščiame kambaryje duštantys stikliniai daiktai.. norėjosi bėgti, sustabdyti, pažiūrėti jam į akis. Jai ėmė dilgčioti smilkinyse pagalvojus, jog po valandos savo glėbyje  jį laikys kita moteris, tokia pat pasiilgusi, trokštanti to pačio švelnumo, kuris ką tik tekėjo jos rankomis…ir ji jo nesulaikė, nepriglaudė, neuždarė savyje..

Dar tą patį vakarą  paskambino Andriui. Ją slėgė išsiskyrimas. Kankino
baimė prarasti net ir tą pagyvenusį gerbėją. Prieš save ji regėjo drėgnas akis, suveltus antakius,  kūnas dar prisiminė jo rankų prisilietimus. Tai neturėjo išnykti.. Niekas nedrįs atimti  jo kūną ir jo atvirumą. Andrius atsisakė. Ragelyje jo balsas skambėjo tarsi jis norėtų atsiprašyti. Aistę vėl  ėmė persekioti noras neatiduoti, pasiimti, tai, kas jai priklauso. O jai tai priklausė – mergina buvo įsitikinusi. Ji daugiau nepakartos skaudžios klaidos. Aistei atrodė, kad meilė – tai jos kambaryje padėtas daiktas, kurio negalima kitam net parodyti. “ Kabinuosi jam ant kaklo, o jis spjauna man į veidą? Nekenčiu, nekenčiu to šlykštaus noro permiegoti ir palikti. Kodėl jie turi šitą teisę? “ Tai ją įsiutino.
Mergina vėl pakėlė telefono ragelį, ko niekada nebuvo dariusi. “Vyrui skambinti gali tik kekšė”- tarsi girdėjo motinos kažkada pasakytus žodžius.
Jie susitiko. Tik stipriai spausdama savo glėbyje ji pajuto, koks nepamatuojamai brangus šis  vyras. Vėl jos gyslomis ėmė tekėti ramybė, tas kažkada prarastas švelnumas, kurio  laukė, nuo to laiko, kai mirė jos tėvas. Ji atrado savo vyrą. Aistė buvo įsitikinusi. Ji laiko jį savo rankose. Niekam, niekada jo neatiduos. Nesinorėjo keršyti, pykti, norėjosi kuo stipriau prisiglausti, apkabinti, išnykti jo nustebusiose akyse…
Atsirado tai, ko  gyvenime niekada nebuvo. Aistės gyvenime atsirado  dienotvarkę. Aistė laukdavo jo anksti ryte, kada Andrius tyliai, stengdasis nepažadinti mamos, įsėlindavo į jos namus.
Kartais jie pietaudavo, kartais vakarieniaudavo, retai pasilikdavo visą naktį. Ką jie vienas kitam kalbėjo? Aistė pajuto, kad jie gali būti atviri. Ji galėjo pasitarti. Kaip seniai ji neturėjo su kuo pasitarti. Dabar ji nežengdavo jokio žingsnio, kol neišgirsdavo jo pritarimo. Jai taip patikdavo klausytis Andriaus. “ Jis protingas…Kodėl aš jo nesutikau anksčiau? “ . Mergina naiviai galvojo, kad jis jos nuosavybė, kad žmogus, kuriuo ji gali pasitikėti turi priklausyti tik jai.
- Aš  dažnai pradėjau sapnuoti savo tėvą. Nuo to vakaro traukinyje.., - kartą
prasitarė Aistė. Mergina norėjo pasakyti, kad Andrius jai primena  tėvą, kad jiems kartu ramu ir saugu, kad ji numirtų, jeigu jis paliktų…
Andrius stengėsi nesigilinti į jos sapnus, dažnai praleisdavo pro ausis jos norą turėti tėvą. Jį slėgė rūpesčiai šeimoje, pinigai, darbas. ” Kas bus? ” pagalvodavo jis ir čia pat save ramindavo.
-  Aš noriu, kad tu ištekėtum, noriu pamatyti tą vaikiną, - Andrius tai pradėjo kartoti  kasdien tarsi vaidindamas jos tėvą, tarsi jis nebūtų jos vyras, o tik plačios ‘dušios” globėjas. Aistė juokdavosi, bet į panašias kalbas žiūrėjo įroniškai ir pati leisdavosi fantazuoti. Fantazijose Andrius tapdavo jos svarbiausias vyras, o tas ”teisėtas” viso labo tik dar vienas apgautas kvailys.
Kartą jį paprašė važiuoti į užmiestį. Aistė ruošėsi pasakyti kažką svarbaus.
-Tu tapsi tėvu., - pasakė ji žiūrėdama jam tiesiai į akis. ” Dabar aš tavęs
niekur nepaleisiu. Būsi mano.. tik mano. Argi tu gali nesirūpinti savo vaiku? Patarsi pasidaryti abortą? Aš sugebėsiu tave įtikinti, kad tada mūsų meilei galas. O tu bijai pabaigos. Tau pernelyg gerai, kad tu man prieštarautum”.
- Nejuokauk, - pasakė jis trumpai. Andrius pajuto, kad tai nebepanašu į
vienos nakties romaną. Ši rudom akim mergaičiukė buvo pasiryžusi viskam. Reikėjo apsispręsti. Ir tai jis padarė. Juo labiau, kad su žmona jie buvo suplanavę savo kūdikį. Andriaus žmona vos prieš keletą dienų pareiškė, kad ji laukiasi.
Žinia, kad taip galėjo atsitikti. “ Aiste, vaikeli, tai jau nebepanašu į meilę.. Tu nebeturi, ką pasiūlyti – kalbėjosi su savim Andrius. - Tu paskubėjai. Man nereikia tavo gyvenimo, mane jaudina tik tavo aistra. Žmonės visada pralaimi, kada jų neriša aistra. Ką tu man gali pasiūlyti? Vargą su mylimu žmogumi? Aš nenoriu vargti su mergaite, kuriai dar viskas ateityje. Kuri taip greitai įsimyli, kuri moka šantažuoti…Nori, kad aš sėdėčiau namuose, kankinamas ilgesio, o tu dalintum save visiems, nes tu gyveni vieną kartą? Tu gyveni, o aš ilgiuosi? Žinai, tai aš jau turiu…Tu man nieko naujo nepasiūlei. Deja,.. ”
Andrius pradėjo vengti susitikimų. Išvykdavo į komandiruotes, likdavo šeimoje, vakarojo su draugais. Aistė  skambindavo naktimis. Galų gale jis pakeitė telefono numerį. Siūsdavo savo draugus į Andriaus namus. Jis nusipirko šunį. Dovanojo jam gėles, rašė laiškus. Andrius nebuvo cinikas, bet jis juos plėšė, draskė, kaip prisiminimus, kaip traukinio bilietą, kuris tapo leidimu jiems susitikti. Gavusi pirmą savo atlyginimą naujame darbe visus pinigus ji nusiuntė Andriui. Ko ji tikėjosi? Kad jis Andrius, jos globėjas, susigraudins? Oi, geroji mano Aistutė, neturi už ką pavalgyti? Jis nusiuntė  perlaidą trigubai didesnei sumai ir parašė laiškelį: “ Jūsų valiutos kursas smarkiai nukrito”. Ne, gink Dieve,  nenorėjo jos pažeminti. Galbūt,  per greitai norėjo išmesti iš savo širdies, bet  tai padaryti  buvo pernelyg sunku. Dar nebuvo atėjęs laikas…
Kartą pašto dėžutėje Andrius rado voką su nuotraukomis, kuriose Aistė  šventė savo gimtadienį. Tai nebuvo paprastos nuotraukos prie didelio torto. Ji provokavo. Fotografavosi nuoga, apsikabinusi su jaunuoliu. Tai turėjo Andrių įsiutinti, pažadinti… Andrius ciniškai nusijuokė. Taip, jis laikė šitą nuotrauką ir  rankos drebėjo, bet  jis suprato, kad Aistės kūnas dar vis  jaudina. Ilgesys vis dar rūseno. Pykčio, pavydo  nepajuto.
Andrius ryžosi susitikti.
-Ko tu iš manęs nori? – paklausė  griežtai. Aistė tik nusijuokė. Čia pat kavinėje  apkabino, bučiavo, kol jis pajuto, jog ji kukčioja…Ji verkė ir kartojo:
-Nepalik manęs.. prašau, nepalik, aš nebegaliu be tavęs…nori aš atsiklaupsiu ant kelių.. prieš tave.. tegul  ką nori galvoja, tegul  .... aš negaliu be tavęs…prašau tavęs..
Jie buvo vėl laimingi. Iš naujo mokėsi juoktis ir verkti, tik dabar kartu. Andrius pajuto, kad
Nežiūrint į tai, jog jį apgaudinėjo, šantažavo, juokėsi ir gadino jam gyvenimą  - jis negalėjo be Aistės. Jis norėjo ją globoti, mylėti.. Suprato, kad tai  -  lemtinga. Jis norėjo būti  mylimas. Taip mylimas kaip galėjo mylėti tik Aistė…. Mergina išnuomavo butą, kuriame jie apsigyveno. Po darbo sugrįždavo į “namus”. Jo laukdavo moteris, kuri kraustėsi dėl jo iš proto, jis pasijuto jaunas, be slegiančios praeities, pasiryžęs naujam gyvenimui. Kada Aistė pasiūlė susipažinti su motina, Andrius neprieštaravo. Jie maloniai pavakarieniavo. Per daug išgerė, todėl pasiliko nakvoti .
-Liepk, kad jis išeitų,.. tuojau pat, - išgirdo jis naktį Aistės mamos balsą.
-Mama, aš jį myliu, - tyliai atsakinėjo Aistė.
-Tu griauni šeimą…Pagalvok, apie aną moterį. Gal norėtum atsidurti jos vietoje?
Andrius parsivežė daiktus, pasakė žmonai, kad jiems reikia pagyventi atskirai, kad  dedasi keisti dalykai. Kokie dalykai,  nesivargino net pasakoti. Andrius galvojo, jog jis užtrenkė duris į praeitį. Išslinko lyg vagis išsinešdamas, kaip jis galvojo, patį brangiausią daiktą – save.
Vos tik atsikraustęs į savo “namus”, netikėtai pačiam sau  -  ėmė bijoti, kad Aistė gali jį palikti. Dar tada, prieš pusmetį, sėdėdamas traukinyje ir stebėdamas besiblaškančią merginą,  pagalvojo, kad negalėtų jos pakęsti savo namuose, o dabar  sėdėjo ir laukė jos sugrįžtant. Jam kėlė įtarimą kiekvienas jos žodis, nepažįstamas kvapas, naujas judėsys. Kodėl ji laiko šaukštelį kairėje rankoje, kai vakar  laikė dešinėje? Kvailystė? Tada kvailystė visas  gyvenimas. Kodėl jis negali paklausti: kur tu buvai? Aistė su juo nebesitarė. Nepasakiusi pardavė jo atsineštą paveikslą. Taip, mergina turėjo skonį ir tikriausia pinigai buvo dideli, bet tai buvo jo paveikslas, kuris turėjo savo istoriją, kurią jis norėjo išsaugoti jiems abiems…Kur tu buvai? Pradžioje Aistėi šis žaidimas atrodė įdomus. Mergina dažnai, erzindama Andrių, kažkur išnykdavo…nakvodavo pas  draugę…Andrius vis dažniau prisimindavo to gimtadienio nuotraukas, kur ji nuoga atsikabinusi su jaunu simpatišku jaunuoliu..  “Tai buvo tik meninė nuotrauka ir nieko daugiau. ” - kvatojosi Aistė.
Kartą ji net supažindino su tuo drąsiu jaunuoliu. Tai buvo vieno viešbučio administratorius.
-Tu su juo miegojai? – paklausė jis sugrįžus į “namus”.
-Taip, - drąsiai atsakė Aistė. – Aš kokia vienuolė ar ką?
-Tu…tu…,  -  nerado savyje žodžių Andrius.
-Ne aš, o tu verti mane taip gyventi, - Aistė pasidarė rimta. Klausydamasis
jos monologo, kurį  žinojo iš anksto, Andrius stebėjosi: ji subrendo, ji pasikeitė. Prieš jį stovėjo moteris, kurią galima  įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Skausminga buvo suprasti, kad tai jis ją subrandino tam, kad būtų  paliktas.
Andrius nusivežė Aistę į užmiestį. Ilgai  nesiryžo jai pasakyti…
-Bijau, kad tu mane paliksi, - pasakė jis pagaliau.
-Niekada,  - nusijuokė Aistė.  -  Aš niekada tavęs nepaliksiu.. Tu mano.
Andrius atėjo pas žmoną. Su kuo daugiau  galėjo pasitarti?  Toks atviras jis dar niekada nebuvo. Andrius stebėjosi, kaip lengva kartais  apie tai kalbėti:
-Aš nežinau, ką man daryti, - baigė  savo išpažintį.
-Sugrįžk, mes tavęs laukiam, - tepasakė žmona.

“Namuose “ Aistė laukė su drąsiu jaunuoliu, kuris nešiojo ją po kambarį, pasisodinęs ant galingų savo pečių. Ir jie iškėlė šaunią puotą.
Ryte Andrius prabudo vienas, skaudančia galva. Aistės nebuvo.
Ji nepasirodė nei vakare nei kitą dieną.
Sugrįžusi Aistė laukė klausimų, bet Andrius ją apkabino, spaudė prie savęs ir mergina pajuto.. kad jis kukčioja. Vyras tikrai verkė.
- Nepalik manęs, aš taip tave myliu, - kalbėjo jis rydamas ašaras.
Jie mylėjosi tarsi norėdami visiškai išnykti vienas kito glėbyje. Verkė ir juokėsi kol išaušo rytas..
Kitą dieną Aistė ilgai žiūrėjo į kvailai besimaivantį Andrių, kuris vis bandė kurti laimingą besikvatojantį, nerūpestingą gyvenimą ir šypsojosi. ” Štai koks tu, mano išsvajotasis, sulipdytas, panaudotas, belieka nusišluostyti į tave kojas. Tu buvai toks protingas, kad aš patikėjau, jog tu gali mylėti. Galvojau, kad aš išsigimėlė ir niekada  nemylėjau ir nemylėsiu. Mane valdė aistra, o tave, kas valdė? Ne tu mane apgavai nieko nemylėdamas, aš pati įsikalbėjau, jog tu man panašus į tėvą. Tu buvai man kaip tėvas, viešpatie, ar tu kada supratai kaip aš mylėjau savo tėvą? Jis žinojo, kas tai yra meilė. Aš tikiu, kad jis žinojo. O  tu  -  nieko nežinojai. Tu toks savim pasitikintis, šaltas ir abejingas dulkintojas.. Tu manęs  niekada nenorėjai suprasti ir nesuprasi... Nenoriu būti žaisliukas, kada statoma už meilę. Tokie kaip tu pavertė mane  kekše… Tu net neišdrįsai mane pavadinti kekše…Taip, aš  kekšė…O gal aš  bijau mylėti? Bijau mylėti neverto…bijau, nes iš tolo užuodžiu kekšės kvapą … Tu niekada nepasiūlei man tekėti, o aš tik to norėjau…Ką tu man gali pasiūlyti? Tapti kekše?  Bet aš tik  kekšė…”

Jie net neatsisveikino.
-Tu eik į kavinę ir užsakyk, o aš tuojau, - Andrius bėgo link artimiausio kiosko.
-Galvok apie tai ką prarandi, - šūktelėjo  Aistė. – O ne apie tai ką nori išsaugoti..
-Ką? – neišgirdo Andrius. – Aš tuojau grįšiu.. pakalbėsim..
Andrius laimingas, švytintis kaip šaligatvis po lietaus, bėgo gatve, mosuodamas didžiule gėlių puokšte. ” Kodėl aš jai niekada nedovanojau gėlių? Tai klaida. Tai mano klaida. Daugiau taip nepasikartos.. ”
Andrius laukė kavinėje visą valandą. Daugiau jis Aistės nebematė…
Prabėgo mėnesiai. Vieną vakarą jį pažadino skambutis.
-Sveikas,.. tėti,  - Andrius vos pažino jos balsą. – Aš Amerikoje.. Čikagoje.. Esu prakeikta emigrantė…
Tu negali kalbėti? Tavęs visi klausosi… Kaip visada tu negali kalbėti .. Tiek to.. dabar tai nebesvarbu…Tada klausykis.. atsakinėk: taip arba ne…Mums vakar gimė  dukra.. Tavo ir mano…Mūsų…Ar galiu paklausti: kaip tu nori ją pavadinti?