Patalas

- Atsigerk.
Pitas pramerkė akis, tačiau jį bemat apakino ryški šviesa.
- Nagi atsigerk, - pakartotinai paprašė balsas.
Balsas, kuris Pitui pasirodė pažįstamas. Pitas pabandė atsisėsti, tačiau tvirta ranka vėl prispaudė jį prie žemės.
- Atsigerk, brangusis, - pakartojo balsas. Šįkart jis skambėjo valdingai.
- Aš negaliu... – Pitas vėl pabandė sėstis, tačiau stipri ranka laikė jį prie žemės ir vos pakilęs kelis colius Pitas turėjo nusileisti.
Praradęs kontrolę jis kaukštelėjo galvą į grindis. Pitas iš netikėtumo riktelėjo.
- Piteri, o, Piteri, - pasakė balsas, aiškiai nusivylęs.
Pitas nepatenkintas pasimuistė.
- Kaip aš galiu atsigerti, jei negaliu atsisėsti! – piktai iškošė jis ir dar sykį pamėgino atsimerkti, tačiau nedrąsų mirktelėjimą vėl palydėjo ryškus šviesos blyksnis.
Pitas susiraukė ir suaimanavo.
- Kokia čia velniava!
- Brangusis, tik nereikia širsti, - bemat atsiliepė balsas.
Dabar Pitas pajuto, kad girdisi ir daugiau garsų. Kažkoks prislopintas krebždesys, šnaresys, kuždesys. Galbūt girgžtelėjo durys, o ten sucypė ratukai, kai… kas kai? Pitas pajuto, kad tuojau pravirks. Jis jautėsi išsunktas, gėlė pakaušį, bet ne tik jį. Dar maudė šoną, vieną koją neabejotinai sutraukė mėšlungis, o galvoje sukosi kažkokios dainos nuotrupos (“Naa-naa-naa, naa-naa-naa… hey, Jude…”), kurios varė iš proto. Pitas suprato, kad arba tuojau pat susivems, arba ištrykš visu gražumu. Nelabai įsivaizdavo, kaip tai gali nutikti, tačiau jausmas buvo nenuginčijamas ir visiškai aiškus. Tarsi kažkoks vidinis laikrodis tiksėjo su kiekvienu išvargintos ir virpančios jo širdies dūžiu, o balsas – vienas iš tų malonių balsų, kalbančių už kadro per skalbiamųjų miltelių reklamas – paslaugiai kartojo: Piteris Viljamas Kameronas, dar žinomas kaip Pitas “Duok man į mano sumautą galvą, brolau” Pitas, ištrykš visu savo gražumu po… trijų… dviejų… vienos… ei, ar jau minėjau, kad Specialieji Itališkieji Spagečiai Su Sūriu šiandien mūsų prekybos centre su ypatinga nuolaida?
- Brangusis? Piteri? Brangusis, aš prašau tavęs, išgerk… Pitai?
Pitas pajuto, kad tuoj ūžtels visu greičiu viršun, kad ir kur tas viršus bebūtų. Pakeliui atliks keletą pavojingų triukų savo sąmonės lėktuvėliu, gal net mirties kilpą, nes juk reikia suteikti žiūrovams malonumo, tiesą, Pitai? Seni, Pitai…
- Pitai!
- Velniava, aš jaučiuosi kaip kaušelis ledų karštą dieną.
- Na, jis bent jau neprarado humoro jausmo, Marte, - tarstelėjo kitas balsas, storesnis ir ne toks malonus, bet taip pat Pitui keistai pažįstamas.
- Marte? – suvapėjo Pitas.
- Taip. Brangusis, čia aš. Jei tik tu išgertum...
- Po velnių, Marte, - pertraukė balsą Pitas. – Jei tu man leistum atsisėsti, manau galėtume išspręsti šią mažytę problemą. Ir prigesink tas sumautas šviesas. Juk mes ne į pokalbių šou, susirinkome, tiesa? Čia tvanku kaip negro subinėj ir aš imu jaustis kaip ledų kaušelis...
- Tai jau girdėjom, misteri smarkuoli, - neleido pabaigti antrasis balsas. – Tavo fenomenalius perliukus įvertinsim kitą sykį, gerai? O dabar daryk, ką liepia dama.
- Jei tik leistum man atsisėsti, galėčiau kaip žmogus...
- Brangusis.
- ... kaip žmogus...
- Brangusis. Pitai.
Pitas atsiduso, bet nutilo. Nors norą išdėstyti savo patiriamas kančias ir nepatogumus nuslopinti buvo nelengva.
- Pitai, tu mane pažįsti, - pradėjo balsas, sykį jau pavadintas Marte, tad Pitui neliko nieko kito, kaip tik patikėti, kad tai ir bus Martė. – Tu žinai, kad aš tau niekada nelinkėčiau nieko blogo.
Antrasis balsas išleido kažkokį neaišku garsą, kiek primenantį gargaliavimą, tačiau Martė tęsė nekreipdama jokio dėmesio:
- Pitai, aš niekada nelinkėčiau tau nieko blogo, - ji ypač pabrėžė žodį niekada ir tai padėjo Pitui susikoncentruoti į informaciją, kurią Martė mėgino jam suteikti ir liautis bandžius nutildyti iš proto varantį priedainį galvoje. – Todėl tu privalai išgerti. Turi manimi pasitikėti. Atsimerk ir išsižiok. Arba padaryk bent pastarąjį dalyką. Neversk manęs imtis priemonių.
Neversk manęs imtis priemonių, Pitai.
- Kas čia per velniava! – klyktelėjo Pitas, kai tik suvokė Martės žodžių prasmę. – Aš nieko sušiktai nematau! Ar tau tai ką nors sako, Marte Šmarte? Ar tau atrodo, kad aš čia žaidžiu sumautą Tomą Sojerį!
Pasigirdo stiklo skambtelėjimas ir gilus atodūsis.
- Man su juo pasikalbėti, Marte? – pasiteiravo antrasis, ir kol kas bevardis, balsas. – Tu žinai, aš galėčiau jį įtikinti. Turiu savų metodų.
- Ne, nereikia, - po pauzės atsakė Martė ir Pitas patyliukais lengviau atsiduso. – Dėl dievo meilės, juk tai Pitas. Tik supratimo neturiu, koks velnias jį apsėdo.
Dabar Pitas, nujausdamas pavojų ką tik atslūgus ir surikiavęs mintis, prabilo mandagiu ir taikiu tonu.
- Marte, brangioji Marte, - pasakė jis. – Velniop šviesas, velniop tą faktą, kad mano kepenys ir mano inkstai veržiasi lauk iš mano kūno. Nereikia imti į galvą, kad mano galva plyšta į dvi atskiras dalis ir kad aš bet kurią akimirką galiu prarasti sąmonę. Aš mielai išgersiu visko, ko tik tu man galėsi pasiūlyti, tik prašau išklausyti. Mat, man rodos, turiu vieną mažytį nepatogumą.
Įsivyravo tyla ir Pitas išsigando, kad įvyko kažkas nepataisomo. Tačiau staiga Martė prabilo:
- Gerai, gerai, Pitai, sakyk. Nereikia gaišti.
- Gaišti? – Pitas nustėro. – Aš negaištu, aš laukiu jūsų leidimo kalbėti, mis.
- Sakyk, čia man neišsidirbinėjęs, - paliepė bevardis balsas.
- Gerai jau, - burbtelėjo Pitas. – Aš privalau atsisėsti.
Vėl įsivyravo tyla. Atrodė, kad Pito pašnekovai neteko amo.
- Na? – paragino Pitas.
- Vėl prasideda, - abejingai pastebėjo bevardis balsas.
- Ne, ne, nusiramink Gordonai.
Gordonas. Štai koks tavo vardas, rupūže tu, - pamanė Pitas piktdžiugiškai. Kadanors aš tave susirasiu... kai būsiu patogesnėje padėtyje, žinoma.
- Klausyk, Pitai, - Martės balsas buvo nebetoks malonus, kaip pradžioje. – Aš žinau, kad tu turi problemų. Liaukis krėtęs sumautus juokus. Tu sėdi. Kėdėje. Todėl imk ir gerk.
Pitas pajuto, kaip prie lūpų prisiglaudė kažkas šaltą ir stipriai užsičiaupė.
- Ne, aš nesėdžiu. Aš guliu, o kažkoks šiknius Gordonas keliais, rankomis ar dar velniai žino kuo laiko prirėmęs mane prie grindų. O kažkokia Martė Šmartė vadina mane „brangiuoju“, nepažįstu jokios Martės, mergyte. Ir pagaliau, aš tikrai noriu išgerti. Atsisėsiu ir išgersiu. O dar neblogai būtų nusišlapinti. Taip, nusišlapinti būtų puiku.
Pitas kelias akimirkas laukė reakcijos, tačiau nesulaukęs jokios klusniai išsižiojo. Martė supylė jam į burną tirštą skystį, primenantį sirupą nuo kosulio. Šis sirupas buvo velniškai kartaus skonio, Pitas susiraukė iš pasibjaurėjimo ir netikėtumo.
- Velniava... – kuktelėjo jis.
- Viskas gerai, mažuli, dabar pagulėk ramiai, - patarė Martė.
O gal tai buvo Gordonas. Pitas nebesuprato. Jis ėmė suktis ir suktis visiškoje tamsoje, todėl jis nebuvo tikras, kad iš tiesų sukasi, gal tai buvo tik iliuzija.
Pagaliau, kai sukimasis liovėsi, Pitas išdrįso pramerkti vieną akį. Aplinkui buvo tamsu. Ir tai buvo gerai, bent jau Pitas tamsa džiaugėsi kur kas labiau, nei ryškios šviesos blyksniais.
- Ei! – šūktelėjo jis. – Marte?
Niekas neatsiliepė. Pitas įsiklausė. Aplinkui buvo visiškai tylu. Tikriausiai naktis, pamanė Pitas. Naktis, ir man reikia pamiegoti. Ryte sužinosiu, koks čia velnias, ryte ir galva bus šviesesnė, dievaži kaip trošku.
Pitas nusikosėjo ir apsivertė ant šono. Pamėgino verstis ant šono. Bet petis dungstelėjo į kažką kietą ir nė iš vietos. Pitas sukikeno. Tikriausiai pertempti nervai, man tikrai reikia pamiegoti. O gal viskas dar nesibaigė? Tačiau Pitas girdėjo savo šnopavimą ir jautėsi kaip žmogus, esantis po vandeniu, bet visa kitą buvo puiku. Tik koja gal kiek nutirpo čia begulint.
Pitas pasitrynė smakrą, tarsi tikrindamasis, ar ne laikas skustis. Alkūnės atsitrenkė į kažką minkšto, bet... kieto? Pitas palietė delnais orą priešais. Pirštai ropinėjo per minkštą audinį, tai galėjo būti aksomas... ar galėjo būti aksomas?
Apsičiupinėjęs aplinkui Pitas įsitikino ir dar kai kuo. Jis negalėjo atsisėsti. Šioje dėžėje jis vis dar negalėjo atsisėsti.
Paskui Pitas klykė ir daužė, ir verkė. Tol, kol veidas išpurto. Ir dar ilgiau.