Dailiarašti mano sūnau,
Niekada netylėk prie fontano apkritusio snaigėm,
Lai akys netars pavargau,
O šešėlis – šokius tuščioj aikštėj numirę jau baigėm.
Dailiarašti mano sūnau,
Po klavišais baltais pasislėpusios liūdesio strėlės,
Pasakyk – danguj jau buvau,
Bet ant kūno grakštaus nežydės chrizanteminės gėlės.
Dailiarašti mano sūnau,
Kai nustosi ieškoti karštai ko esi nepametęs,
Kraujo tvinksniai rėks atbudau,
Lūpom bėgs angelais nebučiuotosios nepilnametės.