ant mano stalo prisiminimų likučiai dar kruta
kaip džiūvantys duonos šventos trupiniai
kadaise barsčiau juos lyg pakraiką srutų
dabar gi priklaupęs bučiuoju karštai
palipsiu braškančiais laiptais į viršų
kur mano gyvenimo tiek metų būta
ir imdamas duoną nuo stalo patirsiu
kad jie vis dar kruta