Koridorius

Dar viena mano smėlio skulptūra buvo moteris. Ranka bėgo biriu kūnu užbaigdama linijas, užbraukdama  nelygumus. Aštuonias valandas kantriai skaptavau smėlį, laižiau prakaito lašus aplink lūpas. Iki smulkiausių detalių, iki smulkiausių – jei tik būčiau galėjęs, jeigu tik smėlis nebūtų smėlis – nepaklusnus ir nepatikimas – būčiau davęs tai moteriai odos poras, davęs smulkias raukšles apie akis. Raineles. Vyzdžius. Žvilgsnį.

Kažkur jau buvau matęs šitą moterį. Arba ji buvo visų matytų moterų vienis – moterų moteris. Nusišypsojau ir išsitiesiau vakaran vėstančiam paplūdimio smėly šalia jos. Galvojau apie visas savo smėlio skulptūras – drakonus ir pilis. Galvojau apie susižavėjusius vaikų žvilgsnius ir monetas krentančias į mano pilkus marškinius dešimtimis. Nežinojau, kam lipdau – jiems ar sau, niekada nesuprasdavau – tiesiog mylėjau smėlį ir jo lipnią drėgmę, o paskui birumą.

Moteris buvo mano. Tobula. Tokia niekada neis paplūdimiu, gatve, nesišypsos ir vyrai nevarstys jos žvilgsniais. Tik smėlis tokia gali būti. Norėjau, kad vėjas galėtų mane smiltimis išbarstyti po visą paplūdimį.

Vaikas priėjo ir metė monetą. Išniro iš niekur, neišsigandau tik prisimerkiau norėdamas geriau įžiūrėti jo veidą prieš saulę.

- Ten, - mostelėjo jis miesto pusėn, – Netoli. Ten gyvena moteris.
- Smėlio? – šyptelėjau
- Gyva. Ji ėjo per dykumą.
- Smėlio.

Vaikas nemojo man ranka sekti paskui jį, bet aš ėjau paskui. Norėjau atsigręžti į savo skulptūrą. Bet kažkas man sakė, kad gražiausia ji buvo tuomet, kai aš ją lipdžiau, linijos, kontūrai…ir aš turėjau ją tokią atsiminti. Artėjo paplūdimio pakraštys ir vaikas paspartino žingsnį. Stengiausi neatsilikti. Jis spartino. Ėmiau bėgti. Ėmė trūkti oro. Išmušė prakaitas ir širdis skaudžiai davėsi krūtinėj. Jis dingo už durų, o aš dusdamas spustelėjau skambutį.

Skambutis nuaidėjo ilgu koridoriumi. Sesuo kruptelėjo. Ji taip ilgai laukė, jog pamiršo, kad laukia. Lėtai pakilo ir nuėjo atidaryti durų.

Nustebo pamačiusi mane – žengtelėjo atgal. Atgniaužė įtemptus kumščius – tarsi iš jų turėjo kas iškristi. Žiūrėjo kažkur už manęs, į paplūdimį. Grįžtelėjau – ir tą sekundę užgeso saulės raudonis horizonto linijoj. Akimirka. Skausmas keliuose žudyte žudė, kai vos galėdamas kvėptelti parbėgau į paplūdimį. Mano smėlis. Moteris. Skulptūros – nebebuvo. Nė žymės. Tik vėjas draikė lengvą baltą smėlį, rodės, sruogomis – lyg plaukus.

Sesuo atsikvėpė. Uždarė duris. Koridorius pritemo. Burnoj buvo sūru ir sausa. Ji girdėjo kaip skulptorius lekia žemyn gatve į paplūdimį ir žinojo – kambary sugniaužęs kumščius sėdi vaikas pilkais marškiniais.