Prie židinio susirinko šeima

Niekam nenoriu pasakoti šitos istorijos. Aš  taip išauklėtas žmogus ir man ne vistiek, ką skaito žmonės.
Tai man papasakojo mano draugas. Aš pats šeimos žmogus, sėdintis prie stalo, prie kurio susirenka: tėvas, žmona ir vaikai. Mano galva, draugo istorija, pamokanti. Jeigu jums įdomu – aš jo nė trupučio nesmerkiu. Kartais matau šeimas, sėdinčias prie stalo ir nežinia ar ten sėdi: tėvas, motina ir vaikai.
Tai galėjo atsitikti kažkam iš mūsų. Visi mes žmonės.
Mano draugas Arūnas vaikystėje persirgo paslaptinga liga – meningitu. Atvirai kalbant, jam labai nepasisekė. Jam atsitiko ši istorija.
- Padariau klaidą gyvenime., - pradėjo pasakojimą Arūnas. - Labai gailiuosi.
Kaip tu žinai, aš išaugau šeimoje, kurioje buvo tėvas, motina ir mes – du sūnūs. Gal todėl aš visą gyvenimą norėjau, kad prie pietų stalo susėstų: tėvas, motina ir vaikai. Man tai nebuvo kvailas įsitikinimas. Aš tikėjau, kad taip atrodo laimingi žmonės. Kas nenori būti nors truputį laimingas šiame gyvenime? Prakeikta liga visiškai pakeitė mano gyvenimą, bet nesugebėjo pakeisti mano noro susėsti prie stalo…Su Irena susitikom tik todėl, kad ji buvo šviesiaplaukė, didelėm mėlinom akim. Man reikėjo tokios žmonos. Manęs nekniso jos dvasinis pasaulis ir visi kiti išmatavimai. Nusišvilpt man ant visokių kvailų pasakymų: aš pamačiau ją ir pasakiau, kad ji pagimdys man vaiką. Atvirai sakau, pamatęs ją, aš pasakiau: ji gali gimdyti ir tai man labiausiai patinka šioje moteryje. Mes draugavom penkis metus. Mes neprisilietėm vienas prie kito ištisus penkerius metus. Niekas nebūtų ištvėręs, o ji ištvėrė. Iki  jos aš turėjau vieną vienintelį bandymą su moterimi – jis baigėsi mano kauksmu laukuose. Nenoriu prisiminti tos nakties. Stovėjau naktyje ir daužiau kumščiu kažkokį sušiktą medį, kol pajutau, kaip rankomis teka kraujas, verkiau, nes nemokėjau keiktis. ” Kas tau atsitiko? ” – su šlykščia pretenzija klausė iš baimės dengdamasi kūną kažkokia šviesiaplaukė. Ką aš galėjau jai atsakyti, tai kvailei, kuri niekada  nieko nesupras? O, jeigu ji būtų žinojusi kiek man kainavo šis susitikimas. Po to kai gydytojas išpranašavo mano ateitį, aš negalėjau net pagalvoti apie moterį…Bet aš nesu geležinis žmogus. Tada tvirtai sau tariau: “jeigu rasiu tokią moterį – viską atiduosiu.. ji bus laimingiausia”.
Irena suprato, kas atsitiko su manim, tik po vestuvių. Ji giliai atsiduso  supratusi, kad jos laukia ilgas šeimyninis gyvenimas. Tą vakarą aš paskutinį kartą verkiau. Bet verkiau tik todėl, kad pajutau, kaip beprotiškai  ją myliu.
“ Mes galim įsivaikinti”, - pradėdavo ji kalbą, bet aš tvirtai pasakiau: aš noriu auginti tavo vaiką. Ji tylėdavo. Taip tylėdami mes galėjom gyventi visą gyvenimą. Tada man taip atrodė. Vieną vakarą ji neiškentė ir paklausė: “ Tu nori, kad aš …pasidaryčiau vaiką, su kitu?. O, kaip aš laukiau šito klausimo. Naktimis kartojau atsakymą. “Taip”. Suvirškinti šitą mintį jai prireikė trijų mėnesių.
Prasidėjo kandidatų atranka. Kartais tai tęsdavosi iki ryto. Paryčiais aš siunčiau velniop visus jos puskvailius bendradarbius, vaikystės draugus didelėm ausim ir sprendžiančius matematiką kaip riešutus. Aš priverčiau ją pasakoti apie vyrus, kurie jos norėjo. Tai buvo kažkokie nususę dūsautojai…”Ko tu nori? ” – paklausė ji vieną vakarą, kada aš apie vieną jai simpatišką bendradarbį pasakiau “ Jis baigs savo dienas kaleime. Tu nori, kad aš auginčiau kalinio vaiką? ”.
Tikrai. Ko aš noriu?
Tu žinai, aš kartais skolinu pinigus. Kartais. Vieną rytą į kontorą atėjo Giedrius, tu ji turėtum pažinoti. Jis dažnai ateidavo į mūsų vakarėlius. Jis atėjo pasiskolinti pinigų. Buvau išvargintas naktinių pokalbių, o gal nenorėjau skolinti. Pasakiau, kad pagalvosiu. Jam išėjus pasijutau keistai. Irena  mėgsta fotografuoti. Prisiminiau, kaip ji žiūrėjo į nuotrauką, kurioje šypsojosi tas prakeiktas Giedrius. Taip, aš supratau, kad visa priežastis – manyje. Reikia ryžtis, reikia ryžtis.. trenkiau kumščiu į stalą…. Kaip paskutinis kvailys išlėkiau į gatvę. Galvojau nerasiu, nepamatysiu…Norėjosi sušukti: už žirgą visą karalystė…Bet sušukti nereikėjo…Kai jį pastebėjau širdis man ėmė smarkiai plakti tarsi vėl atsinaujino šita prakeikta liga… Pagriebiau jį už rankovės, nusitempiau  į artimiausią kavinę ir.. supratau, kad aš jam nieko negaliu pasakyti. Sulemenau:
“ Aš dabar neturiu .. tokių pinigų, bet.. žinau, kur juos gauti.. Žinau, mano Irena.. gali tau paskolinti.. Galėčiau pakalbėti pats, bet tu pats nueik .. ji tau tikrai paskolins.. ”
Ilgai nereikėjo laukti.. Po mėnesio sėdėjom mūsų name prie židinio pirmame aukšte.
- Man reikia pinigų, - pasakė ji keistai šypsodamasi, už tokią šypseną aš ją labiausiai mylėjau.
- Kas jis? – paklausiau., nors klausti nereikėjo. Mylintys vyrai gerai supranta, kas dedasi moters širdyje.
Kitą kartą ji paprašė pinigų išsinuomuoti butui.
-  Aš tuo pasirūpinsiu, - pasakiau lyg pabrėždamas, kad aš suprantu, jog kviesti vedusiai moteriai vyrą į namus  - labai nesaugu. Nors man nusispjauti į kaimynus, bet…
Pasinėriau į darbus. Tai  labai padėdavo. Galėjau dirbti dvidešimt šešias valandas per dieną. Man sekėsi. Rankose turėjau pinigus, kurie turėjo atnešti laimę…
Butą išnuomavau ir čia…kaip paskutinis kvailys neiškenčiau: nutariau pažiūrėti ką jie ten daro. Po velnių, tai tokia kvaila mintis. Negaliu iki šiol sau to atleisti.
Stovėjau už durų. Jos buvo tokios plonos, kad išsigandau, jog jie gali išgirsti, kaip plaka mano širdis. Kas čia tokio? – pagalvojau. Mano širdis plakė lygiai ir ramiai. Jaučiausi mažas Dievas. Kažin ar yra maži Dievai? – pagalvojau, bet nespėjau sugalvoti atsakymo: už durų pasigirdo perdimas. Taip, tu teisingai išgirdai: jie ten persdami darė man vaiką.
Tada atsitiko tai, ko aš negalėjau numatyti.
- Aš jį myliu, - pasakė Irena. Gal širdyje aš to laukiau? Gal būt, tikėjau, kad moteris, kuri mokėjo laukti, kuri buvo tokia graži priversta darytis vaiką, kuri kantriai tarsi išdidi princesė gyveno man ir niekada nesiskundė, dabar suabejojo.. Tiek metų kurta šeima galėjo sugriūti. Tvirtai žinojau: taip kaip aš ją myliu – niekas negali mylėti…bet argi aš galėjau tai įrodyti? Kaip? Mano akyse darėsi tamsu. Vėl prisiminiau, kaip ilgai daužiau medį naktyje, kol kraujas ėmė sunktis per rankas. Tik nesuprask, kad aš save pažeminau. Puoliau bučiuoti jai kojas, šliaužoti lyg išprotėjęs.. maldavau.. šaukiau.. vėl maldavau.. būčiau apsiverkęs, bet ji pasakė:
- Aš jam pasakysiu.. kaip tu šliaužojai prieš mane..
- Pasakyk, - ėmiau maldauti. – papasakok kaip bučiavau tau kojas.. kaip šliaužojau…
Aš buvau ramus. Ji papasakojo. Dabar man rūpėjo tik vienas dalykas: kada man laukti vaiko. Kai ji tai pranešė, nepatikėsi, aš ją išbučiavau. Pastebėjau ji nenorėjo, kad aš  ją bučiuočiau, bet tai, turbūt, būna su visomis moterimis, kurias bučiuoja tokie vyrai, kaip aš. 
Po savaitės paklausiau: ” Tu dar su juo susitikinėji? ”. Ji nusijuokė: “  Galim nebenuomuoti to buto, kurio sienos.. viską girdi. . Man tas pats, jeigu tau gaila pinigų.. ”  Tai  skaudžiai palietė mano ambiciją. “Ko jis dar nori? Jeigu reikia pinigų, tu mane žinai, jų bus tiek kiek reikės. Daugiau tu nepriversi manęs šliaužoti. Baigta. ”
Tas kvailys Giedrius pasirodė mano kontoroje girtas kaip skuduras – atnešė tą prakeiktą skolą. Negalėjau žiūrėti jam į akis. Aš nežinau ar Irena jam pasakė, kam jis mums buvo reikalingas. Jeigu ji prasitarė – galima buvo galvoti, jog ji mane išdavė. Ji prisipažino jį mylinti, gal moteriai tai labai svarbu?. Gal be to negimsta vaikai? Sėdėjau kaip ant adatų. Ir staiga jis, pasakodamas apie savo kelionę į Klaipėdą, pasakė: “Atiduok man Ireną. Tu negali padaryti jos gyvenimo laimingo”. Pasakiau jam viską, ką apie jį galvojau:.
“Tau trisdešimt metų, o kas tu, po velnių, esi? Skuduras į kurį reikia šluostytis kojas? Tu niekas. Niekada nebūsi žmogus, kuriam aš paduosiu ranką, o juo labiau atiduosiu tokią moterį kaip Irena. Pasiimk tuos pinigus ir daugiau tavęs nenoriu matyti. ” Jis įžuliai atstūmė voką. ” Tai maži pinigai. ” Pagalvojau, jog.. tiek to, ką aš pagalvojau. “Kiek tau reikia, kad tu mano gyvenime daugiau nepasirodytum? ”
Taip, aš sumokėjau daug pinigų, kad turėčiau ramybę. Bet ar gavau ramybę? Čia negalėjo padėti jokie pinigai…
Kartais galvodavau, jog tai mano klaida, kurios man niekas gyvenime neatleis. Bet visados, tomis žiauria skausmingomis akimirkomis kartojau: tėvas ne tas, kuris padaro, tėvas tas, kuris užaugina.
Mačiau kaip kankinasi Irena. Jos gyvenimą buvau suplanavęs ir tikėjausi ji bus patenkinta. Beliko laukti. Kada gims vaikas – ji pasikeis. Labai tikėjau, kad mes susėsim prie pietų stalo: tėvas, motina ir vaikas. Mes privalom būti laimingi, nežiūrin į tas klaidas, kurias mes padarėm gyvenime.
Čia galėčiau pabaigti savo draugo pasakojimą. Neseniai sutikau ir jis man pasirodė laimingas: besišypsantis, ironiškas ir savim pasitikintis.
- Kaip gyveni? – paklausiau.
- Gerai, - nusišypsojo jis. – Tu žinai, mes norim .. antro vaiko.. Aš žinau - mes jį turėsim..