Kaip Dzykūnas išgelbėjo Birutę

Šarūnas Zombis
“Kaip Dzykūnas išgelbėjo Birutę”

Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į keletą Giedriaus Bernatavičiaus ir Birutės Malaškevičiūtės straipsnių. Įkūrę eksmuziejininkų – komisarų biurą “Prarastas ir nesurastas” jie paskelbė eilę įdomių publikacijų pradžioje “Alytaus naujienose”, vėliau “Dainavos žodyje”. Šis ciklas neseniai reanimavosi vėl “Alytaus naujienose” – tiesa – jau kiek kitokiu pavidalu.
Pirmasis cūdas. “Stengiantis prasibrauti pro šaltiniuotus upelius ar sausesniuose pakrantės ruožuose grožintis gamta, prieinamas Tverktos upelis, už kurio netrukus pasimatys buvusio kelto per Nemuną liekanos” – cituoju Birutės Malaškevičiūtės ir Giedriaus Bernatavičiaus straipsnį “Turistinės kelionės” (“Dainavos žodis” 2006 08 19 Nr. 89). O buvo taip. Kartą Birutė sumislijo padaryt ekskursiją dešiniuoju Nemuno krantu pėsčiomis iš Nemunaičio į Alytų. Pakeliui į Alytų keliauninkai pamatė kažkokius mūrinius namelius – Radžiūnų vandenvietę. Pasigrožėję Tverktos upeliu, kuris įteka į Nemuną maždaug tarp dviejų paskutinių vandenvietės namukų (paskutinių einant nuo Nemunaičio pusės). Ir štai netoli prie to upelio keliauninkai pamatė neatpažintą objektą – betonuotus krantus ir vienoje ir kitoje Nemuno pusėse. Gal objektas taip ir būtų likęs neatpažintas, bet kaip tik pasipainiojo vietinis gyventojas, kurio keliauninkai ir paklausė apie tą objektą. 40 – mečio sutiktojo teigimu ten buvęs keltas. Birutei tik to tereikėjo – tuoj pasigriebė tą versiją ir paskelbė skaitytojams. Tas mane tikrai suintrigavo – kaip gi čia dabar – apklausiau daugybę Nemunaičio senų žmonių ir niekas neprisimena perkėlos toje vietoje. Visi žino tik Nemunaičio ir Sudvajų perkėlas. Nuo Tverktos upelio žiočių bei keliauninkų matytų betono plokščių iki Sudvajų perkėlos dar toli. Taigi aš paprašiau pas Birutę įrodyti tos perkėlos buvimą. Kadangi įrodymų taip ir nesulaukiau – ėmiausi tyrimo pats. Konsultacijai pasikviečiau senosios kartografijos specialistą, kurio išvados labai akivaizdžios – joks senasis žemėlapis nefiksuoja perkėlos prie Tverktos upelio žiočių. Tose vietovėse senosios perkėlos buvo tik dvi – Nemunaičio ir Sudvajų – dar ir šiandien visiems gerai žinomos. Nemunaičio perkėlos pylimas gerai išlikęs ir dabar – tik didysis Nemuno potvynis suardė patį jo galą. Antras labai svarbus dalykas tariamos Radžiūnų (vadinkim ją taip) perkėlos nenaudai – ten visiškai nėra strateginių kelių – visose  perkėlose yra svarbūs keliai. Trečia jau vien pasižiūrėjus į krantą ten akivaizdu, kad arkliams reiktų akis užrišt, norint suleisti juos į vandenį, tokios nepalankios vietos. Ketvirta – statybinė medžiaga betono plokštės – tikrai jokios senovės nematę. Kaip jos ten atsirado? Gal Birutė malonės paaiškinti plačiau? Nes jei perkėla buvo naujadaras, kuris senuose žemėlapiuose nefiksuojamas, tai kaip gali būti, kad senieji vietos gyventojai Radžiūnų perkėlos neprisimintų? Gal tai buvo trumpalaikis statinys, atsiradęs tais laikais, kai tiesė vamzdžius Nemuno dugnu iš Radžiūnų vandenvietės į Sudvajus, kitą Nemuno pusę. Penkta – iki artimiausių kaimų – Radžiūnų, Norūnų toli, aplink miškai. Nebent meškos keldavosi ta perkėla kunigaikščių laikais medučio paragaut… Taigi kol kas lieka tik spėlioti.
Tačiau tai dar ne istorijos galas. Pasirodo, kad keliauninkai sumanė praktikoje pasibandyti, kaip tas keltas senovėje veikė ir visi tarsi obuoliai subyrėjo į Nemuną. O tose vietose duobės! Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei netoliese nebūtų žvejojęs Dzykūnas. Pagiriojantis siaubūnas sumeškeriojo keliauninkus ir džiaugėsi geru laimikiu – “Ot tai štukos – reikės ir nuotrauką pasidaryt – gal net prizą “Žvejo” žurnalas skirs! ”. Kol sumestos į krūvą “lydekos” kosčiojo ir raičiojosi, atsigaudamos nuo patirto šoko ir patekusio į plaučius vandens, Dzykūnas sukūrė laužą, ketindamas kepti savo laimikį. Kai kurios žuvelės, net ėmė nusirenginėt, džiovintis drabužius, net neįtardamos jo ketinimų. Ir tik tada, kai Dzykūnas išsitraukė peilį ir pasiguldęs vieną lydekaitę ėmė skusti žvynus, išgelbėtieji suprato kas jų laukia. Siaubūną išgąsdino dvikojos lydekos šauksmas: - “Aš ne undinėlė ir ne lydeka! ” Kol dzykūnas krapštėsi pakaušį, mėgindamas susigaudyt, kas čia per cūdai, kad žuvys žmogaus balsais šneka, visos lydekos tik sukilo ant kojų ir pasileido bėgti link Alytaus. Visko liko tą dieną ant kranto – ir drabužių, ir batų, ir kepurių ir mobiliakų. Ką pamislijo ribokai, radę tokius turtus – “Ot tai balius buvo čia”. Įdomu, ką pagalvos archeologai, suradę bent dalį iškasenų po 100 metų?
Antrasis cūdas. 2007 03 16 “Alytaus naujienų” 51 numeryje Birutė Malaškevičiūtė paskelbė publikaciją “Visuomet būna pradžia”, kurio fragmentą pacituosiu: “Alytiškių karikatūrose minimas P. Baltrušaitis (rašant jo pavardę įsipainiojusi korektūros klaida) ir Antanas Lesniauskas – kunigai, Alytaus krašto Lietuvos krikščionių demokratų partijos aktyvistai”. Dėl Baltrušaičio sutinku, tačiau Lesniauskas nebuvo kunigas, bet tik Alytaus policijos vadas. Jis minimas ne tik tose karikatūrose, bet ir legendiniame P. Dumbliausko eilėraštyje, ne kartą įvairių autorių cituotame net ir pačiose “Alytaus naujienose”, bei daugybėje kitų leidinių. Jokių abejonių dėl to nėra. Yra skirtumas tarp Alytaus policijos komisaro ir kunigo. Negi po 20 – 30 metų ateities istorikai ir iš Grigaravičiaus kunigą darys?
Dar keletą informacijų iš to straipsnio norėčiau patikslinti: “Nykštukas – redaktorių išgalvotas personažas”. Dzūkų Nykštukas buvo vieno iš “Dzūkų bizūno” kūrėjų asmeninis slapyvardis. Birutė taip pat mini, kad nebalsuoti iš krikščionis demokratus ragino ir vienas iš tautininkų šulų - kunigas Vladas Mironas, už tai iš jo atimtas dekano titulas. Galima papildyti, kad Mironas buvo nubaustas žymiai smarkiau. Tačiau Birutė gal dar nevieną straipsnį parašys apie šią legendinę asmenybę, tuo labiau, kad ji neišvengiamai susijusi ir su Alytaus krašto istorija. Juk ir pats “Dzūkų bizūnas” rašė:

“Mūs Daugų klebonas
Tikras parmazonas.
Giria cicilikus,
Keikia katalikus.
Kas reikia daryti,
Kad jį suvaldyti? ”

Suvaldyti, aišku nepavyko… Mironas buvo ne paskutinis asmuo valstybėje.