Praradimas

Tyliai tyliai maža žvakutė ėmė ir nusilaužė nagą... Oi kiek ji verkė... Juk tai buvo jos nagelis, jos mažytis mažytis nagelis... Kiek vargo ji aks vakarą įdėdavo kol nulipdavo nuo žvakidės ir tyliai tyliai, visiems bemiegant, pėdindavo į svetainę, kur neaukštoje sekcijos spintelėje slypėjo nagų lakai. Kiek triūso ji įdėjo, kol atsuko ta sunkiai atsukamą nagų lako buteliuko kamštelį... Raudonas. Kaip kraujas, kuriuo žvakutė nebuvo aplaistyta. Žvakutė sunkiai sunkiai lakavosi savo vienintelį mažytį mažytį nagelį ir tada, užsukusi nagų laką ir padėjusi jį ten, iš kur paėmė, tyliai tyliai sėlindavo atgal į miegamąjį ir tenai ropšdavosi ant jau senai priprastos žvakidės...

Taip buvo ir TĄ vakarą... Viskas vyko kaip visuomet... Žvakutė, pajutusi, kad visi jau miega, tyliai tyliai nusiropštė nuo žvakidės. Tuomet, net nesuvokiamai tyliai ji pasiekė svetainę ir jau korėsi ant sekcijos. Oi, kad tik mamytės kanarėlė neišgirstų! Oi, kad tik ji nepradėtų giedoti vidury nakties ir nesugadintų žvakutės kasnaktybės! Viskas vyko sklandžiai. Žvakutė jau atsukinėjo buteliuką, kai staiga... NIEKO NEĮVYKO. Jis tiesiog neatsisuko... Raudonas... Raudonas... Raudonas! Kodėl būtent šiąnakt?! Kodėl būtent RAUDONAS?! Et... Paverkė paverkė žvakutė ir praėjo jai tas blogumas... Tada ji susikaupė ir kad suks tą nagų laką! Ir jis atsisuko... Uch koks malonus jausmas užliejo žvakutės knatą... Nusilakavo ji savo mažytį mažytį nagelį radonai raudonai, dar taip raudonai nėra buvę. Ir tada, užsukusi kątik buvųsį neatsukamą nagų laką ir padėjusį jį ten, iš kur paėmė, žvakutė nubindzeno į žvakidę. Užlipti ant jos jau jai buvo vienas juokas! Gi aksnąkt ji laipiodavo ir jau buvo įvaldžiusi šį meną... Tik, kažkodėl šiąnakt jai nepasisekė... Ji užkliuvo už kitos žvakutės, kuri jai nuolatos pavydėjo raudono raudono mažyčio mažyčio nagelio, pakištos "padnoškės" ir nukrito... Ridenosi ridenosi mažutė žvakutė, nagelį suleidusi giliai į save, kad tik jis nenulūžtų, kad tik nenuskiltų, kad tik lakas nenusigramdytų... Bet jai nepavyko... Nustojusi ridentis ir sustojusi ties svetainės durimis, mažutė žvakutė ištraukė iš savęs ta mažytį mažytį nagelį. Ir tada ji pamatė, kad jis... LŪŽO... Žvakutė palūžo ir ėmė verkti. Jos nagelis... Jos didžiausia brangenybė... O iš miegamojo atsklido toks demoniškas juokas, pro kurį galėjai išgirsti neaiškiai veblenamus "...O aš būčiau dažiusi žaliai..."... O žvakutė verkė ir verkė ir verkė...



                                          ...Ir vis dar tebeverkia...





                                                                ...Ir vis verks...