Tu

  Tu….būtent tu, gyvenime, sukūrei mane! Sukūrei ir tvirtai pririšai prie ašutinių virvių! Tampei iš kampo į kampą, lenkei prie juodos pažliugusios žemės, vertei auginti baimės ledkalnius beribius, kentėti deginantį nevilties ir skausmo lietų…Būtent tu prievartavai mano sąmonę…Pasitenkinęs atžagaria ranka nusviesdavai prie kojų mažą apgliaumijusį cukraus gabalėlį…kaip gyvuliui, paklususiam tavo idiotiškoms užgaidoms! Kai tau atsibodo, aštriu plieniniu durklu nupjaustei apdilusius pančius ir… įteikei didelę gražią dėžę, perrištą ryškiai raudonu kaspinu. Sakei, kad tai dovana, kad tai atlygis už nuolankumą. Siaubingai pykau ant tavęs. Mano akyse blykčiojo žaibai, o širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės…Isteriškai juokiausi ir drebančiais pirštais narpliojau saldžiai kvepiančią juostą. Vos tik atvožiau dėžės dangtį ir pažvelgiau vidun, kritau paslikas ant žemės. Sulėtėjo kvėpavimas, kūnas tapo lengvas lyg gulbės plunksna…Sukaupęs likusias jėgas, giliai įkvėpiau ir su ironijos gaida ištariau tyliu balsu : AČIŪ.