***
Jie pamiršti,
Jie apleisti,
Paliegę.
Jie tūno vieniši
Kaitroj,
Speige,
Per liūtį.
Dar laukia vis kažko,
Dar viliasi
Ir liūdi,
Kiekvienas vis savaip
suvokia savo
būtį,
atgydami vos tik pajutę
šiltą žvilgsnį,
dėmesio truputį...
TUŠČIAM INKILUI
Palauk dar.
Pakentėk truputį.
Iškęsk speigus,
ledinio vėjo gūsius.
Sukaupk jėgas –
greit tavyje spurdės
nauja gyvybė.
Tavo atodūsiai
tada pavirs skambia giesme.
O žmonės,
užvertę galvas
aikčios:
- Pamanykit –
senas inkilas
atgijo!
ŠULINIO SVIRČIAI
Taip negirgždėk
liūdnai...
Aš klystu? Tu ne girgždi –
tu dainuoji!
O taip, girdžiu ir aš nūnai –
tu dainą savo
vėjui dovanoji.
Jis išnešios ją
po visus kampus,
pavargusį keleivį
ji pradžiugins.
O tu linguosi
motiniškai žvelgdama
į godžiai troškulį malšinantį
ir tyliai jam
dainuosi...
APLEISTAM NAMUI
Dar žiūri vis į tolį
aplūžusiom langinėm
padabintomis langų
kiaurymėmis.
Įgriuvęs stogas kalba
apie tavo amžių.
Viduj aprūkus krosnis
vis dar mena
duonos kvapą.
O suplukta asla
dar jaučia vaiko
pėdų šilumą.
Dulkėtos sienos girdi
seną dainą (gal lopšinę?).
Veidrodžio šukėj
sena troba
dar mato savo
praeitį.
SENAM VEŽIMUI
Visai dar neseniai
dardėjai kaimo vieškeliu
sekmadienį bažnyčion.
Naujutėlaičiai ratai
smagiai trinksėjo
pritardami botago švilpesiui
ir Bėrio pasagų stuksenimui.
Nebėr to vieškelio.
Ir Bėrio nebėra.
Ir senas gaspadorius
iškeliavo jau
Anapilin...
Tik tu, ištiesęs ienas,
stovi vienišas
ir sapnuose dardi smagus
sekmadienį
bažnyčion...
ŽIBALINEI LEMPAI
Lašelis žibalo
Jau bebaigiąs išdžiūti...
Išdžius – ir dings viltis
sušilti,
suliepsnot,
nušvist,
nušviesti...
Tas keistas žodis
„elektra“
nuvijo į palėpę.
Bet dar yra viltis –
lašelis žibalo.
O jeigu?...
SURŪDIJUSIAM PEILIUI
Suėsti rūdys baigia jau tave.
Guli numestas
tarp senų rakandų
seno stalo stalčiuje,
Su viltimi žiūrėdamas
pro plyšį
ir trokšdamas
dar būti reikalingas.
Ilgiesi duonos kvapo,
garuojančio ragaišio šilumos
ir dar nors kartą
pasijust
šiltam delne...
***
jūs apleisti
jūs palikti
ir vieniši,
praradę viltį.
Nesielvartaukit –
Tokie jūs ne vieni... ...