Begemotukas Mū-mū

Linksmas kvailas ir padūkęs
šokinėja jis per upę
kriokia draskos
                      net baisu
debesys užstoja jį
  - Kur tu?
klausimas griausmingai išplasnoja
  - Toks lengvutis!
                          pakvailiojam
šaukia mielas begemotukas
griūna ant kiekvieno
                              pienės pūko
išsiilgęs pievos karvės geltonpusių obuolių
kraipo pilką galvą lyg statinę
pilną šaldytų minčių
  - Kur tu?
vėl šis gūsis šviežio oro
atplasnoja lyg sunkus plačiaklausis
                                                  mat dramblys
pasimuistęs vėl pašoka
žvelgiam krūman
  - Šiaurėn skrendam!
plast pašėlusiu mostu
bet negreit jis vėl atgriūna
tingulys užvaldė kūną
  - Ne, nebnoriu...
girdėti aimana blausi
bet pakyla jis ant kojų
tiesiai akys kyla
vėjo šuorais
vėl pamato
                pienes - geltonpones
alys gaudo šviežią orą
virpesius išgirsti rodos
  - Ei, klaužada!
baksnoja dangaus šviesiausioji
šviesybė tviskančiu pirštu
Tad staiga pašoka
                          begemotukas mūs
Ir sucypsi vaikiškai gaudžiu:
  - Mū - mū!
                - Pievos karve!
                                      - Aš čia!
                                                - O kur tu?