Ten, kur baigiasi malaizijos salų šleifas, kur rūke skęsta auksaplaukės pasakų fėjos, kur saulės raudonai nutviekstas horizontas guli, ten salų uodegoje žaižaruojančių spindulių glostymu mėgavosi pati mažiausia pasaulyje sala, kurioje tetilpo du žmonės. Dviese joje ir gyveno.
Ant tos mažytės salelės kranto jiedu mėgdavo sėdėti vakare. Grožėjosi mėnesienos nutvieksta lygia jūra. Klausėsi kiekvieno papūgos kleketavimo ir švelniai žaidė su ramybe. Jiedu įsivaizduodavo kaip gyvendami didelėje saloje abu pavargsta, o tada atsiduoda bangelių vilnenimui ir atsigaivina tyvuliuojančia vakaro vėsa.
Dažniausiai jiedu būdavo nuogi. Jiems patiko saulėje tapti tokiais rudais, kad vienas iš kito juokdavosi:
- Kokia tu panaši į kokosą, Meinora!
- Lėjau, o tu visai toks kaip mangas! – mėgdavo atsikirsti nuogutė mergina. Ir saldžiai suklikusi nubėgdavo ten, kur galėdavo atsigulti ir pabūti per vieną žingsnį nuo berniuko, kuriam priartėjus, ji vis šypsojosi ir vadino jį mangu.
Tačiau kartais jiedu apsirengdavo. Iš vandens išgriebtose nuotraukose, kuriose skaisčia šypsena šypsojosi du žmonės, labai panašūs į juos, jie rasdavo vis kažką įdomaus ir naujo. Tad tik tam, jog būtų smagu, jiedu apsivilkdavo keistais daiktais, kuriuos vadino Palmių šakų lapų skiautalais, nes labai jau jie buvo panašūs į skiautalus, kuriuos vilkėjo tuodu, iš nuotraukos.
- Tu dabar tikras kokosas, tik užsidėjęs skiautalą! – sukleketuodavo it papūga Lėjus.
- O tu visai kaip tas mangas, tik tavo kotelio nesimato! – sučirpendavo plonu kaip žvirblio balseliu mergina ir nubėgdavo ten, kur galėjo pabūti per vieną žingsnį nuo berniuko, kuriam priėjus ji jautė, kad dreba jos kojos.
Kartais, toli toli nuaidėjus banginio dainai, saulė nusileisdavo ties pasaulio kraštu ir palikdavo raudoną it ugnis juostą. Nors veikiau ji buvo panaši į vandens čiuožiko pėdsaką jūroje. Kaip tik tokį pat vakarą kaip tie ant kranto sėdėjo Meinora ir Lėjus. Abudu buvo panirę į savo mintis, nebevadino kits kito nei kokosu, nei mangu. Nors šiltoje vakaro vėsumoje tyla ir buvo įprasta, tačiau šį kartą ji buvo kitokia.
- Žinai, Meinora, salelė mūsų visai nedidelė, o mes joje dviese. Be galo toli panyrame į banginių dainas, dar toliau stebime, kaip saulė krinta į tolius, klausomės Aros, tačiau jau kelias naktis aš sapnuoju sapną, kuriame mes čia nebesame tik dviese.
- Lėjau, aš taip pat sapnuoju tokį sapną. Kažin, ką tai reiškia..? - suglumusi paklausė tylumos Meinora ir pajuto, kad jai be galo gera sėdėti šalia berniuko, nuo kurio net nebūnant per žingsnį, jai laksto maži skruzdėliukai per nugarą.
Dienos saloje visos bėgo savaip, nei viena nebuvo panaši į kitą. Kiekvienas rytas vis atnešdavo daug naujo ir netikėto. Banginiai dainavo kitas dainas, o saulės žara krisdavo iš dangaus vis arčiau kranto. Atrodė, kad nebėra ji nepasiekiama. Tačiau nepasiekiama buvo visai kas kita, ko abu dar nežinojo.
- Lėjau, jau daug naktų sapnuojame sapną apie trečią salos gyventoją, bet nežinome kas jis toks.
- O ar tu nori apie jį žinoti? Nejau tau nepakanka girdėti, kaip dieną dainuoja banginiai?
- Aš noriu žinoti viską, - svajingai sušnibždėjo Meinora. Nieko neatsakęs į mergaitės žodžius, Lėjus prigulė po viduriniąja palme ir pradėjo klausytis Aros giesmės.
Tas vakaras buvo savaip ypatingas: už mirgančių bangelių į pasaulio kraštą nubrido saulė palikdama gelsvą ruožą paskui save. Nei Meinora, nei Lėjus dar niekada nebuvo matę geltono. Kiekvieną vakarą jie stebėjo saulę, bet ji visada būdavo raudona.
- Kaip manai, Lėjau, gal tai mūsų svečias taip padarė?
- Gal. Bet aš manau, kad svečias yra mergaitė. Visai tokia kaip tu.
- Bet juk esame tik mes dviese su banginiais ir papūga. Daugiau tokių kaip aš nėra. Todėl svečias bus berniukas. Visai toks kaip tu.
- Bet jeigu esame tik mudu, banginiai ir papūga, negali būti ir kito berniuko.
- Tavo tiesas, Lėjau. Matyt, bus kažkas kitas.
Geltonas saulės kelias kartojosi kelis vakarus iš eilės. Meinora ir Lėjus jau buvo bepriprantą prie naujos spalvos, tačiau jų niekaip neapleido jausmas, kad saloje jiedu nebesą tik vieni du. Kažkas gyveno su jais ir vertė jausti mažus skruzdėliukus lakstančius per nugarą, vertė linkti kojas ir daug šypsotis.
- Žinai, Meinora, mūsų svečias, pasislėpęs kažkur geltonoje saulėje, yra ne vienas. Jis – dvilypis. Ir abi jo puselės tai tu ir aš. Tai jausmas, kuris gali be galo greitai nuskrieti pas banginius ir papasakoti, kad mudu tik dviese. Tada jis mums padainuoja, padovanoja geltoną saulę ir leidžia būti laimingais.
- Bet, Lėjau, kaip mes jį pavadisime, jei jis – tai mes?
- Pavadinkime jį mudviejų vardais.
- Bet jis bus toks ilgas ir skambės jau negražiai, o jausmas juk mums toks nuostabus.
- Tai pavadinkime jį tik pirmomis mūsų vardų raidėmis: MEI ir LĖ.
- MEILĖ. Taip, labai gražiai skamba, Lėjau.
Tą patį vakarą Meinora ir Lėjus padarė iš palmės šakų plaustą ir pamerkė jį į vandenį.
- Plaukiam, Meinora, paklausyti kaip gražiai dainuoja banginiai.
- O gal pasiimam kartu ir Meilę? Tryse mums bus daug smagiau klausytis banginių ir geltonos vakaro tylos.
Link geltono saulės šleifo tyvuliuojančia jūra išplaukė Meinora, Lėjus ir jų MEILĖ.