Jodas

Mylėjau vyrą. Paskui mylėjau dykumą. Paskui smėlį. Audrą. Kai viskas nurimo, saulė įšalo virš galvos aureole, vėjas išlygino veidą ir susigėrė į smiltis, aš tiesiog dingau.

O jie sekė mano pėdomis – septyni kareiviai.  Jauniausias beveik verkė, iš nukramtytų jo lūpų sunkėsi kraujas. Paskutinės neužgrūdintos jėgos sunkiais žingsniais skendo smėly. Saulė nesileido jau trečią dieną. Kareivių akyse apsigyveno troškulys ir baimė. Septintasis atsiliko per du žingsnius. Virtinė iro.

- Vanduo. Jaučiu vandenį – pasakė staiga stabtelėjęs vidurinysis.

Septintasis išsitiesė ir paskendo smėly, kumščiai sugniaužti sugniaužti. Kiti šeši nusigręžė ir užsimerkė. Sekti mano pėdomis – per dykumą yra tik vienas kelias...

Jį ištraukė iš vandens jau nekvėpuojantį. Gelbėtojas spaudė krūtinės ląstą abiem rankom. Aplink susibūrė irudusių žmonių būrelis – papludimy buvo pats vidurdienis. Iš kažin kur visai netoli kranto išniro jauno vyro kūnas – ir krante suspigo jauna moteris. Kažkas šoko į vandenį, paplūdimį perskrode švilpukas iš gelbėtojų būdelės. Saulė nejudėdama kybojo virš galvos.

Šianakt vėl prisiminiau tą apmirusi jauną veidą, skenduolį. Atsikėliau ir atvėriau langus jūros pusėn, dvelktelėjes jodo kvapas visai išblaškė miegą. Buvau jau kažkur mačiusi šitą jauną vyrą, tik negalėjau prisiminti kur. Nuo to laiko, kai vaikas išėjo į jūrą aš nebegalėjau prisimnti, daug ką pamiršau, pamiršdavau, beveik dingau, tapau žuvimi – gyvenau trijų sekundžių atmintimi. Sesuo sakė, kad sergu. Bet aš tik laukiau.

- Moters jau neberasim, - giliai atsidusęs pareiškė vyriausiasis.

Paeiliui giliai kvėptelėjo likę trys. Aušo arba tęsėsi penktoji diena. O gal jau šeštoji. Gal jau baigėsi. Nė vienas nežinojo. Saulė nejudėjo, nakties nebuvo. Visa laiką lygiai ir aštriai svilino. Jie slinko dykuma lėtai, vis dažniau sustodami. Atsilikdami ir vėl pasivydami kits kitą. Jie nemiegojo, bet pats ėjimas jau buvo beveik sapnas. Dabar svarbiausia buvo atsigerti. Surasti vandenį. Kartais pasirodydavo miražai. Niekada – moteris.

Jie beveik mane pamiršo. Jie mane pamiršo.

Vonioje pražydo vanduo. Sesuo klykė. O aš jaučiau tik karštį tvoskiantį iš kambario, beveik mačiau tą nenykstantį saulės diską virš paplūdimio. Ir nieko neatsiminiau. Šypsodamasi panirau ir nuplaukiau. Tvykstelėjo žvynai. Žiobtelėjau.

Likau vienas. Paskutinysis susmego už nugaros prieš dvi valandas. Aš ištvermingiausias. Bet nebeturėjau nei burnos, nei odos, nei plaučių. Buvo kažkelintoji diena, nuo tada kai palikom užeigą ir išėjom ieškoti moters. Kryptys pasikeitė tūkstančius kartų, o likęs vienas turbūt ėjau ratu. Bet sekiau paskui paskutinįjį vylį – iš kažkur atklydusį sodrų jodo kvapą.

- Mylėjau vyrą, Paskui mylėjau dykumą. Paskui smėlį. Audrą. Kai viskas nurimo, saulė įšalo virš galvos aureole, vėjas išlygino veidą ir susigėrė į smiltis, aš tiesiog dingau.

Lukrecijos galva nusviro ant pilkos pagalvės. Tušinukas vis dar skrebeno. Sesuo susiėmusi alkūnėmis rankas žiūrėjo i tuščią kiemą. Asfaltas blizgėjo nuo karščio. Jai atrodė, kad užvirs. Buvo pats vidurdienis.

Paplūdimį  skrodė čaižus gelbėtojų švilpukas.