Nieko Vertas

Jis galų gale išdrįso nusipjauti sau pirštą. Daug skausmo, daug... Tačiau ką reikėtu iškentėti. jei gangrena išsiplėstų. Iš pradžių būtų pirštas, poto delnas... Iki alkūnės, visa ranka. Jis visa tai suprato. Juk, po velnių, dar visai neseniai buvo kvalifikuotas chirurgas. Visas ligoninės personalas, visi pacientai jį gerbė. Kažkada jis sugebėjo išgydyti mažą mergaitę, kuriai kitų daktarų nuomone vilties išgyventi jau nebuvo.

O dabar... O dabar jis niekas. Eilinis valkata, kurio namai visas miestas, miegamasis - visos laiptinės, maistas - viskas kas valgoma ar bent panašu į maistą.

Kiekvienąm rytą prabudęs jis bijo atsimerkti - žino kas jo laukia. Purvas, muštynės, pažeminimai, alkis -  jo kasdienybė. Ne kartą buvo minčių apie savižudybe. Tačiau tam nepakakdavo drąsos. Baimė nemirti - štai kas atitolindavo jį nuo savižudybės.

- O jeigu nepavyks, jeigu aš tik susižeisiu, liksiu luošas. Poto kelias dienas kankinsiuosi ir tik tada užsibaigsiu. O jei mirtis mane aplenks ir aš liksiu luošys, kuris visalaik guli lovoje ir siurbia maistą pro vamzdelį. Ne, tai ne man. Ne man.

Dabar jis žiurėjo į savo krauju pasruvusia ranka. Poto nukrepė žvilgsnį į pirštą, kuris buvo ten kur visai neturėtų būti. Palikęs savo šeimininką, vienišas, negyvas pirštas smęgo gylyn į tepalų balą užmiršdamas ranką, judesius, gyvenimą...

Daktaras atsargiai ištraukė pirštą, pažvelgė į jį ir suprato, kad dar viską galima atstatyti, jis gali gyventi kaip seniau. Daktaru tikrai nebebus, net ir nenori juo būti. Jam pakaktų paprasto butuko, darbo... šeimos... Šeimos - štai ko jam trūko visus tuos metus. Galbūt jeigu jis būtų turėjęs į ką atsiremti sunkią akimirką to nebūtų nutikę. Sėdėtų dabar su šeima prie šilto židinio, gertų arbata, skaitytų knygas. Prieš jo akis iškilo tas vaizdinys. Vaikai žaidžiantys kieme karštą vasaros dieną, žmona kuri jį palaiko nesvarbu kas beatsitiktų.

Vyriškis atsistojo, numetė pirštą, taip atsikratydamas senesnio savo sugadinto gyvenimo ir drasiu žingsniu žengė į priekį.

- Visų pirma reikia naujų drabužių. Kelias dienas paprašysiu išmaldos ir surinksiu pakankamai. Po to eisiu ieškoti darbo. Kurį laiką - kol pakankami užsidirbsiu gyvensiu pigiuose viešbučiuose, prašysiu nakvynės. Tada galėsiu išsinuomoti nedidelį butuką ir po truputį jame įsigyventi. O taip gyvenime! Aš grižtų pas tave!

Signalas, ryški žibintų šviesa, smūgis... Daktaras pajunta didžiulį skausmą. Užsimerkia. Jis skrieja oru. Per tą akimirką spėja apgalvoti kas dabar nutiks. Stipriai trenkiasi į žemę ir pro vieną likusią sveiką akį pamato savo taip ilgai lauktą gyvenimą... Šviesą, šilumą, užuojautą. Jis nebegali judinti kūno. Kruvinomis lūpomis teištaria, - Aš ateinu. Ašara nuteka jo kairiuoju skruostu ir jo akys, pakutinį kartą regėjusios šviesą, užsimerkia...