kodėl mergaitė verkia?

Kažkoks užkampis, bet žmonių... Nėra net pro kur prasibraut! Kad ir kaip bebūtų gaila, visi jie benamiai. Jie neturi šildančio židinio, patogaus krėslo, saugios pastogės... Ir štai - mažam kamputy sėdi susiraičiusi mergaitė. Kas ji? Turbūt, pati gerai nežino. Čia šalta... Mergaitė kosti ir sloguoja. Jai labai sunku, nes šioje vietoje daug benamių, o ji prieš juos tik mažutė skruzdė... Ir tas vargšas vaikelis verkia! Karštom, - lyg ugnis ašarom. Atrodo, kad tos ašarėlės sudegins Žemę...
Bet kas gi gero yra šioje Žemėje? Smurtas? Baimė? Elgetavimas? Ir vis dėlto, kažkam reikia viską ištverti... Taip. Tiems išalkusiems žmonėms, kurie atiduotų bet ką - už kąsnelį duonos... Ar jiems verta gyventi? Ar verta mergaitei verkti?
Ji jau seniai nevalgė... O balos vanduo - nelabai panašus į geriamąjį! Ir kaip džiugu matyti, kai mažas berniukas praeidamas ištiesia ranką. O to vaikelio rankoje - keletas sausainių ir stiklinė pieno... Įsivaizduojat? Vargšė mergaitė vos nenumirė iš laimės! Ir tyliai tartum krintantis sniegas nukrito ašara. Ir vėl...
Mergaitė niekada nešnekėjo. Tik kūkčiodama verkė... Bet ką daugiau gali daryti, kai nieko neturi? Ji nežino kas yra meilė ir šiluma. Ji net nenujaučia, jog už šito skersgatvio sienų egzistuoja gyvenimas. Įspūdingi vaizdai, šilti ir jaukūs namai... Ji visąlaik verkė... Ar liūdna, ar šalta, ar... Retkarčiais gera.
Kada nors, kažkas paklaus - DĖL KO MERGAITĖ VERKIA? Ir niekas negalės atsakyti... Todėl, kad mergaitės jau nebus. Jos širdis šildysis prie saulės... Siela nuskris kur nors į dangų... Nes ten visad atsiranda vietos visiems: alkaniems ir pavalgiusiems, našlaičiams ir turintiems tėvus... Ten jau niekas neverkia. Mergaitei bus šilta, jauku ir gera... Ji pajus šilumą kurios nejautė niekada. Ir tam mažam berniukui ji padovanos žvaigždę. Už gerą darbą - atsilygindama geru...

Visada tavo geltonoji orchidėja