Miško istorija

Paskutinė mokslo metų diena. Nika parlėkė namo lyg ant sparnų, greitai pavalgė, apsirengė ir išvažiavo su tėvais į kaimą.
  Nika žinojo ką nori veikti pirmą atostogų dieną. Ji norėjo eiti į mišką. Mergaitė paskutinį kartą miške buvo dar visai mažytė. Jai miškas pasirodė gražus, žalias ir begalo švarus. Tokį mišką ji tikėjosi rasti ir šįkart. Nika pasiėmė pintinėlę žemuogėms ir iškeliavo į mišką.   
Įžengusi į mišką Nika net pabalo pamačiusi, kad jis visas nusėtas įvairiausiais plastikiniais buteliais, ledų popierėliais ir visokiom kitokiom šiukšlėm. Netoliese tekėjo upeliukas. Prie upeliuko ji pamatė keistą gėlytę. Nika palietė ją. Tuomet neįprastai sušlamėjo medžių šakos, subruzdėjo gėlės, prasiskyrė upeliukas ir iš jo išniro keletas nedidelių žaliai apsirengusių žmogeliukų. Jų ausys buvo smailos, iš po drabužėlių kyšojo nedideli įvairiausių spalvų sparneliai. Viena žmogeliukė su violetiniais plaukais atskrido arčiau Nikos. Ji vienintelė buvo apsirengusi skaisčiai violetine suknele. Sparnuotoji tarė mergaitei:
-Mes esame miško kaukučiai. Mano vardas yra Elina. Mes paskutiniai kaukučiai likę iš milžiniškos tautos. Visus kitus sunaikino žmonės!
- Kaip jie jus sunaikino? - šiek tiek nustebusi pasiteiravo Nika.
- Žmonės stovyklavo miške ir teršė jį. Mes žinome ir jaučiame, kad tu kitokia ir tikime, kad mums padėsi! – pasakė kaukutė.
-Padėti.... bet aš nežinau kaip! - šiek tiek nuliūdusi atsakė mergaitė.
Tada kaukutė parodė į kelis gražiai išrikiuotus akmenukus. Nika iš pradžių juose nieko nematė tik po to pradėjo aiškėti kažin kokios raidės. Ten buvo parašyta „Tas žmogus, kuris įmins šią mįslę taps girios kaukų išvaduotoju“, o ant tamsesnio akmens buvo parašyta pati mįslė „Vasarą kailiniuose, žiemą širmuliuose“.
Mergaitė pagalvojo. Kažkur lyg ir buvo girdėjusi šią mįslę, gal mokykloje, bet niekaip negalėjo prisiminti jos įminimo. Nika tarė:
- Deja, įminimą pamiršau. Tikriausiai miškas manimi labai nusivils.
- Nenusivils, juk tu atsakei. Įminimas yra miškas. – tarė kaukas.
Staiga švystelėjo šviesa ir Nika pabudo gražioje pilnoje gėlių pievelėje. Ji nežinojo ar tai buvo sapnas, ar tikrovė, bet miškas buvo švarus ir kvepėjo sakais. Tiesa, nubėgusi prie upelio mergaitė rado gėlytę, kurią regėjo sapnuose, akmenėlius ir pilną pintinėlę žemuogių, tik girių kaukų aplinkui niekur nesimatė.
Kaip viskas ten nutiko man kaukai papasakojo, o ką papasakojo aš jums perpasakojau.