egoizmas su laimės priemaišom

Ji atėjo... bet ji skubės išeiti... Visada palikdama viltį sugrįžti...Nes laimės akimirka nebūna vienintelė...
Su ja išėjai ir tu... Bet nežinau ar grįši... Nežinau ar tave pakeis kas kitas... Lygiai taip pat kaip nežinau ar aš vienintelė...
Prisimenu tą laimės akimirką. Ją suteikė man, ją sau ir pasiėmiau. Buvau egoistė. Tokia ir esu. Gal todel ir išėjai... Gal todėl ir išvariau nepastebėjus...
Bet ateis tas metas kai medis numes savo lapus. Kai neregys praregės, o nebylys čiulbės su lakštingala. Kai aš nebebūsiu egoistė. Arba kai tapsiu dar didesne. Bet tai kas buvo - liks. Tarsi nuosėda  kažkur giliai pasamonėj... Tu išėjai. Tu arba grįši...arba ne. Bet nesakysiu, kad buvai visados.
Tą kartą gniūžtė pataikė man į veidą. Penkiametis berniukas nušvilpė mane nuo scenos vienu netaikliu metimu. Bet jis irgi egoistas. Kaip ir tu.