Nesibaigianti nakties realybė

Naktinis gyvenimas manęs vėl laukia!
Išeisiu naktin kaip bangos išplaukia.
Lydėsiu bespalvį ar šaltą mėnulį,
O tau gal atrodys, kad tai tiktai nulis.
Sugrįšiu ryte... Nespėjus išaušti-
Pažinęs tą lengvą beprotišką aukštį.
Ir vėl išvadinsiu visus pašlemėkais.
Pamatęs save, baisiausiąjį priešais.
Nutilsiu...
Tave šokiravęs.
Sugrįšiu realybėn lyg sūris pabalęs-
Kažko susigėdęs, o gal nesupratęs...
Kiek daug aš turėjęs? -
Daugiau, nei praradęs.
Einu vėl naktin.
Ten, kur viską pradėjau,
Nežmoniškai sunkiai ant mėnulio padėjau...

2007 m. kovas 17 d.