Smelkiasi

Kapt nuo stogo mėlynai,
lyja kambarin spinduliai,
kapt ir vėl lašai pralenkia,
tik raudoni, žemėn trenkia,
ne ne mano, jie kitų,
dar nepabaiktų karų.

Kapsi vėjas į medžius,
bando vytis jį žmogus,
stok! iš niekur praraja,
ir smengi, tu nejučia,
liūnas rodos negilus,
bet skandina nekaltus.

Negirdėta pasaka kaip velnias,
stovi už nugaros ir varvina seiles,
su kiekviena smulkmena,
skęsti kaip adata šiene,
napalikdama pėdų,
praeities pilkų veidų,
supančių valtyje aplink,
skęsti tarp gėlių - nenusimink!