Burtas

Čigonės akys užbūrė šaltumu...
Bespalvės...
„Išmestas kryžius surenka ašaras...
Neliesk! Ne tau paskirtas! Apraudosi vasaras...
Išdžiūk nuo troškulio darkart išgirsti Dieviškąsias
Psalmes... “
Lai gęsta laužo inoringoji ugnis
šią naktį.
„Pakilsi į žvaigždes kartu su juo,
tik paukščio tako bus abiem per maža...
Ženk vieną tolimą, bet artimą žingsnį
Į šalį...
Ne tau lemtis paskyrė būti jo patele. “

Jaučiuosi kaip kalė...
Kaip stipriai gelia!.
Burk dar!

„Man akys blausias... “

Parduosiu, ragana, sielą – įžvelk... viltingą...
ugnelę...

„Jo pradininkai atrišo siūlą...
Nepavergei sielų, vaikeli...
Varguolis nebus atjaustas
              buožių,
Ne jiems tavo meilė eilėraščiais srūva...
Tikėk, ne tu, o jie ragaus gyvenimo
                suodžių...
      Nepasiduok!..
Ak, man gaila tavęs, sutinusi mergele... “